Paukščių stebėjimas Maroke koronaviruso šešėlyje

Marokas - ypatinga šalis, ne tik savo kultūra, spalvomis, turgavietėmis ar aromatais, bet ir gamtos vertybėmis, o taip pat ir vietiniais ar migruojančiais paukščiais. Pavasaris - vienas geriausių metų laikų aplankyti Maroką, nes gamta bunda, temperatūra pakankamai švelni, nei per šalta, nei per karšta, o paukščių gausa viena iš didžiausių.

Bilietus į Marakešą nusipirkome dar apie Naujus metus ir nekantraudami ruošėmės kelionei. Informacijos sėmėmės iš Dave Gosney knygelių “Finding birds in Morocco” (http://www.easybirder.co.uk/Books.html) bei kitų internete nesunkiai randamų paukščių stebėtojų kelionių ataskaitų (angl. Trip report).

Kelionės maršrutą pasirinkome “pagal laikrodžio rodyklę”, t.y. nuo Marakešo, per Atlaso kalnus, važiavome N9 ir N10 keliais į rytus iki dykumų ties Merzūga (angl. Merzouga), tuomet N12 keliu grįžome į pajūrį ties Tiznit miesteliu, po ko kilome pajūriu į šiaurę, nuo kur tikėjomės pasiekti Kasablanką ir grįžti į Marakešą.

Jau vasario mėnesį kilo abejonių ar mūsų kelionė įvyks, nes naujienos apie koronaviruso (COVID-19) situaciją Kinijoje bei Italijoje ėmė dominuoti medijoje. Blogiausia buvo tai, kad mūsų jungtinis skrydis į Marakešą buvo per Veneciją. Artėjant kelionės datai su nerimu stebėjome skrydžių situaciją, bet laimei mūsų skrydis nebuvo atšauktas ir mes nusprendėme ryžtis ilgai lauktai kelionei.

Kovo 8 dieną pakilome iš Vilniaus oro uosto pustuščiame Ryanair lėktuve. Nors skraidome jau daugelį metų, bet dar nebuvo tekę matyti tokio mažo keleivių skaičiaus (jų gal buvo iki 20). Skrydis neprailgo ir jau už kelių valandų buvome Venecijos oro uoste. Lagaminus turėjome atsiimti, nes jungtiniai skrydžiai buvo pirkti atskirai, o šešias valandas nusprendėme praleisti ne (galimai virusuotose) oro uosto patalpose, bet lauke. Laimei oras buvo puikus ir saulėtas, įsitaisėme pievelėje prie įėjimo ir nerimaudami laukėme lėktuvo į Marakešą. Laiką prastumti padėjo, kad ir negausūs, bet vis pasirodantys paukščiai - vienspalviai varnėnai (lot. Sturnus unicolor, angl. Spotless starling) ir nuolat virš galvų zujančios uolinės kregždės (lot. Ptyonoprogne rupestris, angl. Crag martin) ir kt. Stebėdami išvykimų informaciją, matėme eilę atšauktų skrydžių, bet mūsiškis nebuvo tarp jų. Oro uoste buvo apstu informacijos apie virusą ir kaip nuo jo saugotis, bet žmonių buvo nedaug, dalis jų nedėvėjo kaukių, o ir kažkokių specializuotų patikrinimų nebuvo. Jau vakarop praėjome oro uosto patikrą, vėl atidavėme lagaminus ir nuskubėjome prie išvykimo vartų. Šį kartą lėktuvas buvo beveik pilnas ir apie “saugų” dviejų metrų atstumą nebuvo ir kalbos, dauguma keleivių buvo tamsaus gymio, matyt marokiečiai grįžtantys atgal į tėvynę.

Vieną valandą vėluodami, apie vidurnaktį, nusileidome Marakešo oro uoste. Dar lėktuve išdalino užpildyti anketas dėl koronaviruso. Išėję iš lėktuvo ir patekę į oro uosto patalpas, atsidūrėme ilgoje eilėje. Kiekvienas keleivis buvo fotografuojamas, matuojama temperatūra ir tikrinama užpildyta anketa. Kol sulaukėme savo eilės, praslinko dar valanda. Vizų procedūros palyginus su koronaviruso buvo greitos ir paprastos.

Išėjus iš oro uosto mus pasitiko taksistų būrys, kurie mielai siūlėsi pavėžėti už 150 dirhamų (~15 eurų). Mūsų užsakytas viešbutis buvo visai netoli oro uosto (pagal Google Maps apie du kilometrai). Už tokią sumą Vilniuje atvažiuotume iki namų kitame miesto gale, todėl nesustodami pėsčiomis keliavome toliau. Keli pasiviję taksistai jau ir kainą nuleido iki 100 dirhamų, bet mums vis tiek atrodė per daug. Šaligatvis ties oro uostu visai geras ir gana sparčiai judėjome į priekį, bet pasukus į šoninę gatvelę su menku apšvietimu pradėjome abejoti sprendimu atsisakyti taksi. Pagal žemėlapį iki mūsų nakvynės vietos buvo likę keli šimtai metrų. Prie mūsų privažiavo automobilis su švyturėliais, iš kurio išlipo neuniformuotas vyriškis. Angliškai paklausinėjęs kur mes einam ir paprašęs viešbučio telefono numerio, paskambino ir liepė mums krauti lagaminus į automobilį ir važiuoti su juo, nes tokiu laiku vaikštinėti toje vietoje nėra saugu. Pradžioje mes įtariai vertinom tokią paslaugą ir net prašėm vyriškio dokumentų, o dar labiau sunerimom, kai automobilis važiavo ne ten, kur mums rodė žemėlapis. Tik kai pamatėme pasitinkančius mūsų nakvynės šeimininkus, supratome, kad žemėlapis būtų mus suklaidinęs ir neaišku kiek dar laiko būtume klaidžioję tamsiomis, naktinėmis Marakešo gatvelėmis.

Ryte prabudom žvaliai nusiteikę, už lango girdint dryžuotųjų startų (lot. Emberiza sahari, angl. House bunting) balsus. Pasiėmėme išnuomotą automobilį, užsukome dar apsipirkti į parduotuvę ir pajudėjome link pirmojo paukščių stebėjimo taško ties Asni miesteliu. 

Pakeliui stabtelėjome prie tiltuko per padžiūvusį upelį, kuris, matyt, kartais pavirsta sraunia upe. Dauguma paukščių buvo įprasti lietuviškam pavasariui - baltosios kielės, naminiai žvirbliai, žaliukės, čivyliai, dagiliai, svilikėliai, keršuliai, šelmeninės kregždės ir kt., bet matėme ir retesnes rūšis kaip mažuosius ar ibiškuosius garnius, kalnines kieles ar kuoduotuosius vieversius. Trumpam iš už kalno pasirodė plėšrūnas panašus į juostuotąjį sakalinį erelį (lot. Aquila fasciata), bet per trumpai, kad galėtume užtikrintai identifikuoti, tačiau kiek vėliau galėjom pamatyti ir pasigrožėti šviesios formos nykštukiniu ereliu (lot. Hieraaetus pennatus). Taip pat pavyko pamatyti afrikinę mėlynąją zylę (lot. Cyanistes teneriffae, angl. African blue tit), kuri labai panaši į mūsų mėlynąją zylę, bet spalvos daug tamsesnės ir kontrastingesnės.

Žinojom, kad netoliese yra dykuminės devynbalsės (lot. Sylvia deserticola, angl. Tristram's warbler) vieta, tai nuskubėjome į jos paieškas. Išvaikščiojus gausių krūmynų teritoriją pagaliau pavyko pamatyti slapukę devynbalsę.

Ypač mus traukė Atlaso kalnai ir žymusis Oukaimedeno miestelis. Nors atstumas nėra didelis, bet vingiuotais kalnų keliukais užtrukom gerą valandą kol užkilom į kalnus ir pasiekėm vietas kur galima rasti Levaljano meletą (lot. Picus vaillantii, angl. Levaillant's woodpecker) pavadintą prancūzų keliautojo ir ornitologo Fransua Levaljano garbei. Išvaikščiojom miškelį, bet meletos neradom. Šalia kelio sklandė mažieji (lot. Falco naumanni, angl. Lesser kestrel) ir paprastieji (lot. Falco tinnunculus) pelėsakaliai, ant didelio akmens tupėjo stepinis suopis (lot. Buteo rufinus, angl. Long-legged Buzzard). Važiuojant aukštyn mus nustebino palšasis grifas (lot. Gyps fulvus, angl. Griffon vulture), kuris tupėjo ant gyvenamojo namo stogo atbrailos prie pat kelio ir visiškai nesibaidė žmonių. 

Kylant link Oukaimedeno miestelio, mus pasitiko didelis raudonsnapių alpinių kuosų (lot. Pyrrhocorax pyrrhocorax, angl. Red-billed chough) būrys, o prie pačio miestelio parkavimo mokesčių rinkėjai. Nors mokestis simbolinis, bet ne slidinėjimo sezono metu atrodė, kad mes buvome vieninteliai svečiai ir mokesčio rinkimas buvo tiesiog būdas pasipelnyti iš turistų.

Paukščių Oukaimedeno apylinkėse nebuvo daug, gal dėl to, kad atvykome jau po pietų. Dairėmės pagrindinių įžymybių - afrikinių raudonsparnių dykuminių sniegenų (lot. Rhodopechys alienus, angl. African crimson-winged finch), tačiau niekur negalėjome jų rasti, net pradėjome nerimauti, kad dėl ištirpusio sniego jos pasitraukė aukščiau į kalnus. Na, o kalninių žvirblių (lot. Petronia petronia, angl. Rock sparrow) matėme didelius būrius, kurie drąsiai maitinosi pakelėje. Prie raudonsnapių alpinių kuosų prisijungė ir geltonsnapių alpinių kuosų (lot. Pyrrhocorax graculus, angl. Alpine chough) būreliai, tačiau mes tikėjomės iš šios vietovės daugiau. Artėjant vakarui reikėjo susirasti nakvynę, o paukščių paieškas atidėti kitam rytui. Pačiame miestelyje mums pasiūlė kambarį už 60 eurų, kas mums pasirodė per daug ir nutarėme paieškoti kitur. Pasirodė, kad tai padaryti ne taip paprasta ir tik po 20 kilometrų vingiavimo serpentinu ir nekantriai stebint kiekvieną namą pasiekėme „Aurocher“ viešbutį (https://www.aurocher.com/), kuris nebuvo pigus, bet paukščių stebėtojams tikrai galime jį rekomenduoti dėl puikių vaizdų iš restorano lauko terasos, skanaus maisto, teritorijoje esančių vandens telkinių ir krūmynų, kurie pritraukia įvairius paukščius.

Kitą rytą grįžome vėl į Oukaimedeną ir nenusivylėme: gana greitai radome raudonsparnes dykumines sniegenas, kurios nedideliais būreliais skraidė iš vieno slėnio krašto į kitą. Pradžiugino būrelis raguotųjų vieversių (lot. Eremophila alpestris, angl. Horned Lark), kurie maitinosi skurdžioje akmeningoje dirvoje. 

Pasivaikščiojome aplink slidinėjimo trasas ir keltuvus, kur kalniniai žvirbliai akylai stebėjo, matyt, kažkur šalia perinčią ir ramiai besiilsinčią ant keltuvo lynų pelėdikę.

Tačiau mums vis dar trūko Levaljano meletos. Vienoje kelionės ataskaitoje buvo parašyta, kad meleta buvo rasta netoli mūsų buvimo vietos. Siauras akmenuotas keliukas vingiavo aukštyn į kalną, kopdami atidžiai klausėmės, bet iš pradžių girdėjome ir matėme tik keršulius bei didžiuosius marguosius genius. Gerokai pakilus keliuku, nusukome giliau į mišką kur išgirdome ilgai lauktą meletos balsą. Teko gerokai pavargti besikabarojant stačiu apaugusiu kalno šlaitu, kol pamatėme slapukę. Meleta vis perskrisdavo iš vieno medžio į kitą ir nutūpdavo šakų tankumyne, tačiau mums visgi pavyko šią naują “gyvenimo paukščių sąrašo” rūšį ne tik išgirsti, bet ir apžiūrėti.

Toliau judėjome į rytus link Ouarzazate, kur planavome praleisti naktį. Atstumas kiek daugiau nei 200 km, bet keliauti reikia vos ne 5 valandas, o mes dar planavome paieškoti kūltupių ties Amerzgane miesteliu. Dažni kelio remontai, nemažai lėtai važiuojančių sunkvežimių ir greičio ribojimų lėtino mūsų greitį. Vienu metu neiškentėme ir aplenkėme sunkvežimį neleistinoje vietoje. Pravažiavus kelis kilometrus buvome sustabdyti policijos. Nesupratome, kaip jie sužinojo apie pažeidimą, bet buvo labai mandagūs, gerai kalbėjo angliškai, paklausė ar pirmą kartą Maroke ir priminę, kad kelias pavojingas ir reikia laikytis ribojimų, leido važiuoti toliau neskyrę jokios baudos.

Stebint vietinių gyvenimą toliau nuo didžiųjų miestų koronaviruso grėsmės nejutome, žmonių su kaukėmis ar kažkokių suvaržymų nesimatė. Gyvenimas ėjo sava vaga, o mes pasinėrėme į gamtos ir paukščių stebėjimo malonumus.

Ties Amerzgane pasukome iš N9 kelio piečiau į RP1505 kelią, kuris veda per kalvotą dykumą puikiai tinkančią kūltupių paieškoms. Pirmi rasti paukščiai buvo pora dykuminių vieversių (lot. Ammomanes deserti, angl. Desert lark), kurie, matyt, kažkur netoliese perėjo. Netrukus pamatėme ir dykuminį (lot. Oenanthe deserti, angl. Desert wheatear) bei sacharinį (lot. Oenanthe leucopyga, angl. White-crowned wheatear) kūltupius, o pakeliui jau buvome matę mums įprastą kūltupį (lot. Oenanthe oenanthe) bei margasparnį kūltupį (lot. Oenanthe moesta, angl. Red-rumped wheatear). Beje, Oukaimedeno apylinkėse mums pavyko rasti ir “Magrebo” baltakepurį kūltupį (angl. Maghreb wheatear), kuris lyg dar nėra išskirtas kaip atskira rūšis ir kol kas laikomas kaip baltakepurio (lot. Oenanthe lugens) porūšis, bet, matyt, tai tik laiko klausimas.

Saulė leidosi, todėl skubėjome pasiekti Ouarzazatę. Čia vėl įsitikinome, kad žemėlapyje rodomos viešbučių koordinatės gali būti su gana didele paklaida, dėl to nereikia labai jomis pasikliauti (tiesa Google maps rodo teisingai). Paklausinėjus vietinių radome „Résidence Rosas“ ir jau su tamsa įsikūrėme nakvynei erdviuose trijų kambarių apartamentuose su virtuve, kurie mums kainavo tik 30 eurų. 

Ryte vėl laukė kelionė - apie 120 km iki Boumalne Dades gyvenvietės. Šalia Ouarzazate yra nebūdingas Marokui didelis vandens telkinys - Barrage El Mansour Eddahbi ežeras, todėl nuvažiavome ieškoti privažiavimo prie jo. Ežeras mūsų vizito metu buvo gan nusekęs, vanduo nuo krantų atsitraukęs ir atrodė, kad tai turėtų būti ypatingas traukos taškas tilvikams. Deja tilvikų buvo mažai, palei vandenį lakstė tik jūriniai kirlikai ir vienoje vietoje pastebėjome kelias avocetes. Taip pat matėme keliasdešimtinį didžiųjų kormoranų būrį, ausuotuosius kragus, didžiąsias antis, pilkuosius ir didžiuosius baltuosius garnius, kelias poras rudųjų urvinių ančių (lot. Tadorna ferruginea, angl. Ruddy Shelduck), o virš ežero salos praskrido sakalas keleivis.

Atvykę į Boumalne Dades neskubėjome apsistoti nakvynei, nes pagrindinis šių apylinkių tikslas yra įžymusis „Tagdilt“ kelias (angl. Tagdilt track), garsėjantis didele vieversių įvairove, kūltupių gausa bei gera vieta smiltvištėms. Dar vakare (nors rytas kur kas geresnis laikas) be įprastų kuoduotųjų vieversių radome dryžauodegį smiltvieversį (lot. Ammomanes cinctura, angl. Bar-tailed lark), didįjį trumpapirštį (lot. Calandrella brachydactyla, angl. Greater short-toed lark) ir baltagurklį raguotąjį (lot. Eremophila bilopha, angl. Temminck's lark) vieversius.

Naktį praleidome Boumalne Dades, o anksti ryte vėl grįžome į „Tagdilt“ kelią. Ši vieta neabejotinai viena iš geriausių kelionėje ir tikrai rekomenduojame ją aplankyti būnant Maroke ir važiuojant link Merzūgos dykumų. Netoli miesto sąvartyno reikia nusukti į žvyrkelį pietų kryptimi iš N10 kelio (koord. 31.366, -5.960) arba apie 5 kilometrus pavažiavus į rytus N10 keliu pasukti į asfaltuotą RP1504 kelią, važiuoti į pietus apie 8 km ir pasukti į žvyrkelį einanti į vakarus (koord. 31.301, -5.870), kuris turėtų atvesti atgal iki miesto sąvartyno. Žvalgybą pradėjome nuo RP1504. Tik pasukę vakarų kryptimi pamatėme būrius skraidančių vieversių. Dauguma buvo trumpapirščiai, bet kartu su jais buvo ir keli baltagurkliai raguotieji. 

Praskrido, matyt migruojanti, nendrinė lingė, o mes po truputi judėjome toliau. Privažiavę nedidelę oazę apsodintą žemaūgiais medeliais radome būrelį storasnapių dykuminių sniegenų (lot. Bucanetes githagineus, angl. Trumpeter finch), o netoliese vis pasirodydavo juodasparnis bėgūnėlis (lot. Cursorius cursor, angl. Cream-colored courser). 

Nors biotopas skurdus, kuriame vyrauja smėlis, žvyras ir reta augmenija, vietiniai paukščiai prisitaikę prie aplinkos ir juos sunku pastebėti. Atidžiai “skenuodami” žiūronais vieną pakalnę pastebėjome baltapilves smiltvištes (lot. Pterocles alchata, angl. Pin-tailed sandgrouse). Jos neskubėdamos maitinosi ir žiūrint plika akimi nesunkiai būtų galima praleisti šią įdomią rūšį. Žinojome, kad toje vietoje galima rasti ne vieną smiltviščių rūšį, todėl akylai žvalgėmės ir klausėmės. Netrukus šalia kelio pakilo smiltvištės ir nuskrido. Pagal balsą atpažinome juodapilves smiltvištes (lot. Pterocles orientalis, angl. Black-bellied sandgrouse). Pavažiavus toliau pavyko jas vėl rasti ir apžiūrėti geriau. 

Taip pat labai norėjome pamatyti storasnapį vieversį (lot. Ramphocoris clotbey, angl. Thick-billed lark), išmaišėme skersai ir išilgai dykumą, bet trokštamo vieversio niekur nebuvo, tačiau aptikome kitą charizmatišką rūšį - kukutinį vieversį (lot. Alaemon alaudipes, angl. Hoopoe lark). Jau išvažiavus iš teritorijos atsitiktinai stabtelėjome patikrinti nedidelę lomelę apaugusią vešlesne žaluma ir ten mūsų laukė išsvajotas prizas - net trys storasnapiai vieversiai! 

Daug laiko negalėjome skirti paukščių paieškoms, nes dar planavome pasiekti rytines dykumas ties Merzūga gyvenviete ir laukė 250 km kelionė, o taip pat norėjosi patikrinti vietą, kurioje prieš kelis metus buvo stebėtas dykuminis didysis apuokas (lot. Bubo ascalaphus, angl. Pharaoh eagle-owl). Nuvykę į apuoko vietą, praleidome pusvalandį skenuodami uolas, bet paukščio neradome, o ir netoli uolos įrengta futbolo aikštelė neatrodė palanki apuoko perimvietei.

Iš Dave Gosney knygelės matėme, kad yra viena vieta pakeliui, kur galima rasti dykuminę prinją (lot. Scotocerca inquieta, angl. Streaked scrub warbler) ir akiniuotąją devynbalsę (lot. Sylvia conspicillata, angl. Spectacled warbler). Po kelių valandų kelionės pagaliau pasiekėme vietą šalia N10 kelio. Sunku suprasti, kaip ta vieta buvo atrasta, nes reikia sustoti šalikelėje ir eiti šiaurės kryptimi link krūmynų (koord. 31.757, -4.839). Žiūrint nuo kelio, tai niekuo neišsiskirianti vieta, bet tikrai verta apsilankymo. Mes čia pamatėme ne tik dykuminę prinija ir akiniuotąją devynbalsę, bet taip pat iš vos kelių metrų atstumo storasnapius vieversius ir mūsų didelei nuostabai išgirdome, matyt migruojančio ir pailsėti sustojusio sunkiai randamo diupono vieversio (lot. Chersophilus duponti, angl. Dupont's lark) giesmę. 

Nakvynės vietai pasirinkome viešbutį “Hôtel Yasmina”, kuris buvo žinomas iš kelionių aprašymų bei siūlė visureigio nuomą su vairuotoju kelionei į dykumą stebėti paukščių. Nors viešbutis gana brangus, bet į kainą įskaičiuoti pusryčiai ir vakarienė, kas mums buvo palanku. Apsistojome trims nakvynėms ir apylinkėse praleidome dvi pilnas dienas.

Jau tą patį vakarą iš artimųjų Lietuvoje pradėjo plaukti grėsmingos žinutės apie planuojamą paskelbti karantiną ir gąsdinimai, kad jei nesuskubsime tuoj pat, tai nežinia kaip ir kada sugrįšime. Tačiau mūsų kelionė buvo dar tik įpusėjusi, o ir atvykome į taip lauktą vietą iš kurios tikrai nesinorėjo tuoj pat bėgti.

Taigi likome ir nuo ankstyvo ryto patraukėme pėsčiomis per dykumą link berberų gyvenvietės, kurioje tikėjomės rasti dykuminį žvirblį (lot. Passer simplex, angl. Desert sparrow), o pakeliui pamatyti ir smiltviščių. Nors atstumas nedidelis (apie 3,5 km), bet kelionė klampojant per birius smėlynus užtruko virš valandos, o ir kopos, bandant eiti tiesiausiu keliu, vietomis tokios stačios, kad teko repečkotis keturiomis, todėl suradę kupranugarių taką, toliau keliavome juo. Vis žvalgėmės smiltviščių, bet nieko, išskyrus dykuminius kranklius (lot. Corvus ruficollis, angl. Brown-necked raven), neradome. 

Pagaliau pasiekėme gyvenvietę, kur besidairydami visur ieškojome retojo žvirblio. Anksčiau jį buvo galima rasti net ir prie mūsų viešbučio, bet jau keli metai, kai dykuminių žvirblių labai sumažėjo ir juos aptikti yra kur kas sunkiau. Mums bevaikštinėjant pasirodė vietinis vyriškis visai gerai kalbantis angliškai ir pasiteiravo, ar mes ieškom žvirblio. Gavęs patvirtinimą, mus nusivedė į palmių sodelį, kur anot šeimininko perėjo mūsų trokštamas žvirblis. Ir tikrai ant vienos iš palmių pamatėme šviesiai pilką paukštuką - gražuolį patiną, kuris leidosi apžiūrimas iš arti. Netoliese maitinosi ir raudonakė devynbalsė (lot. Sylvia melanocephala, angl. Sardinian Warbler), o taip pat ir mums įprasti naminiai žvirbliai. Atsigrožėję dykuminiu žvirbliu nuskubėjome atgal, nes saulė jau buvo aukštai, oro temperatūra kaito, atrodė, kad gali siekti ir 30°C, ir kelionė buvo dar sunkesnė. 

Pasiekę automobilį, nuvažiavome link pietuose esančios oazės su sodais, kur tikėjomės aptikti sacharinę strazdinę timalliją (lot. Argya fulva, angl. Fulvous babbler). Išvaikščiojom sodus, patikrinom ir aplink teritoriją, bet timalijų niekaip negalėjome rasti. Grįžtant atgal prie automobilio šeštas jausmas pakuždėjo patikrinti netoliese esančius krūmus ir tikrai po jais straksėjo kelios sacharinės strazdinės timalijos.

Šalia Merzūgos yra Lac Dayet Srij ežeras, kuriame susiklosčius tinkamoms oro sąlygoms būna daug vandens ir akivaizdu nemažai vandens paukščių. Privažiavus, iš kelių vietų, mums pasirodydavo tolumoje mirguliuojantis vanduo, bet tai buvo tik miražas. Kadangi žiema buvo sausa, kritulių mažai, tai ežeras visiškai išdžiūvo ir mes radome tik rudąsias urvines antis, atrodytų, visai nepergyvenančias dėl vandens stokos.

Kitą dieną numatėm skirti Rissani gyvenvietės apylinkėms ir dykuminio didžiojo apuoko paieškoms. Žinojome dar kelias vietas, kur gali būti rastas šis apuokas. Nuvažiavome į pirmą tašką į pietus nuo Rissani gyvenvietės, prastovėjom gerą pusvalandį tikrindami visus plyšius uolose, bet apuoko nebuvo. Tuomet nuvykom į antrą tašką, kuris yra šiauriau RN17 kelio, 5,5 km į vakarus nuo tilto per Oued Gheris upę. Keliukas vedė aplink uolą, šalia kurios maitinosi sacharinis kūltupis, netoliese ganėsi gyvulių banda ir netrukus prisistatė vietinis piemuo ištroškęs bendravimo, bet kadangi mūsų arabų ir prancūzų kalbos žinios buvo nulinės, tai pokalbis nesimezgė ir piemuo pagaliau atsisveikino gavęs šiek tiek maisto.

Uolų ir plyšių tyrinėjimas jokių rezultatų apuoko paieškose nedavė, tačiau pamatėme ant uolos perintį sakalo keleivio pelegrinoides porūšio (lot. Falco peregrinus pelegrinoides, angl. Barbary falcon) porą.

Artėjant vakarui dar bandėme paieškoti egiptinio lėlio (lot. Caprimulgus aegyptius, angl. Egyptian nightjar) ir nuvažiavome gerokai į rytus link vienos iš potencialių vietų pagal Gosney knygą. Ten pravaikščiojom iki tamsos ir tik grįžtant prie mašinos išgirdom ilgai lauktą “kurkimą”, tačiau tai buvo ne egiptinio, bet mūsiškio europinio lėlio (lot. Caprimulgus europaeus) balsas. Na, smagu buvo ir jį kovo viduryje išgirsti…

Grįžę į viešbutį susitarėme dėl visureigio nuomos nuo pat ankstaus ryto, kad galėtume geriau ištyrinėti dykumą. Ryte, ryžtingai nusiteikę, sulipom į Toyota Land Cruiser ir išpasakojom savo pageidavimus vairuotojui-gidui: dykuminį žvirblį jau matėm, bet ieškom afrikinės mažosios devynbalsės (lot. Sylvia deserti, angl. African desert warbler), dykuminio didžiojo apuoko bei visų kokias tik pavyktų rasti smiltviščių. Vairuotojas labai gerai pažinojo paukščius bei apylinkes ir negaišdamas nuvežė mus į tinkamus afrikinės mažosios devynbalsės biotopus. Teko patikrinti kelias vietas kol pagaliau aptikome retąją devynbalsę. Pakeliui keliose vietose matėme ir girdėjome būrelius senegalinių smiltviščių (lot. Pterocles senegallus, angl. Spotted sandgrouse), juodapilves smiltvištes bei juodasparnius bėgūnėlius. Kad privilioti dykumos paukščius keliose vietose buvo įrengtos girdyklos. 

Vairuotojas su kažkuo susiskambino, pasitikslino vietą ir, mūsų džiaugsmui, pranešė, kad važiuojam ieškoti dykuminio didžiojo apuoko. Teko gerokai pasikratyti per dykumą, kol tolumoje pasirodė uolos, link kurių mes ir artėjome. Buvo aišku, kad su mūsų automobiliu niekaip tos vietos nebūtume nepasiekę. Nuo sustojimo vietos reikėjo paėjėti, kol pasiekėme tarpeklį, kuriame gyveno apuokas. Kurį laiką žiūronais ir monokliu skenavome uolas, o mūsų vairuotojas staiga ėmė kopti akmenimis aukštyn. Deja, mes net nespėjome jo sustabdyti, kad tikrai neverta trikdyti paukščio, bet buvo jau vėlu. Staiga, nežinia iš kurios vietos, pakilo didelis paukštis ir paskridęs nutūpė kiek toliau ant uolos. Ant atbrailos visame grožyje tupėjo dykumos karalius - dykuminis didysis apuokas. Kelias minutes pasigrožėjom nuostabiu paukščiu ir susirinkę daiktus nuskubėjome atgal prie mašinos, kad kuo mažiau trikdyti retą paukštį.

Ekspedicija per dykumą buvo baigta, o mūsų jau laukė kelionė atgal į vakarus link pajūrio. Patikrinome žemėlapį ir pamatėme, kad iki mūsų norimo taško, prie Tissint gyvenvietės virš 500 km, o žinant kelius, supratome, kad iki nakties nuvažiuoti nespėsime. Pasirinkome tarpiniam nakvynės taškui miestelį Taznakght, kurį pasiekėme jau vėlai vakare. Ten praleidę naktį, RN10 keliu, judėjome toliau į vakarus link Agadyro.

Praleidę beveik visą dieną kelionėje su trumpais sustojimais pagaliau pasiekėme mūsų kelionės tikslą - Sidi Ouassay gyvenvietę vandenyno pakrantėje apie 50 km į pietus nuo Agadyro. Ten apsistojome motelyje “Residence Fanti” ir už 30 eurų nakčiai gavome dviejų kambarių numerį su vaizdu į vandenyną. Motelyje ne tik pigi nakvynė, bet yra ir restoranas, kur mūsų laukė skanus maistas - šviežios žuvies tadžinas ar tiesiog puiki kepta žuvis.

Dar pirmą vakarą nulėkėm apžiūrėti Souss-Massa nacionalinio parko, kur Oued Massa įteka į vandenyną. Tik praėjus pro parko vartus, mus pasitiko rudagalvė medšarkė (lot. Lanius senator, angl. Woodchat shrike), kiek toliau straksėjo europinė juodagalvė kiauliukė (lot. Saxicola rubicola, angl. European Stonechat) bei parko pažiba - baltabruvė raudonuodegė (lot. Phoenicurus moussieri, angl. Moussier's redstart). Einant toliau takeliu link vandenyno praskrido būrys girnovių (lot. Platalea leucorodina, angl. Common Spoonbill), seklaus vandens pakraščiuose maitinosi raudonkojai ir žaliakojai tulikai bei jūriniai kirlikai, o tolumoje, vandenyno pakrantėje, ilsėjosi šimtai kirų. Nusprendėm, kad reikės sugrįžti į šią vietą dar kartą, nes apylinkėse yra šansas sutikti šiaurinius plikuosius ibisus (lot. Geronticus eremita, angl. Northern Bald Ibis).



Kitą rytą pradėjome nuo vandenyno stebėjimo pro monoklį iš mūsų numerio balkono. Vandenyno pakrantėje maitinosi didelis būrys smiltinukų (lot. Calidris alba, angl. Sanderling), su jais ir viena vidutinė kuolinga (lot. Numenius phaeopus, angl. Whimbrel), o virš vandens, gana arti pakrantės, skraidė ir smigo į vandenį šiauriniai padūkeliai (lot. Morus bassanus, angl. Northern Gannet).

Po pusryčių nuvažiavome tyrinėti apylinkių kiek piečiau Agbalou gyvenvietės. Ši vietovė yra puiki stebėti kregždėms ir čiurliams. Tarp gausiai dangų “karpančių” mūsų juodųjų čiurlių (lot. Apus apus) radome ir vieną baltapilvį alpinį čiurlį (lot. Tachymarptis melba, angl. Alpine swift), o taip pat, mums dar nematytų, būrelį mažųjų čiurlių (lot. Apus affinis, angl. Little swift). Kartu su šelmeninėmis kregždėmis skraidė ir daūrinės kregždės (lot. Cecropis daurica, angl. Red-rumped swallow), o prie upelio su nedidelėmis atodangomis radome mažąsias urvines kregždes (lot. Riparia paludicola, angl. Brown-throated martin).

Poilsiui užsukome atsigerti kavos Agbalou miestelyje. Kavą marokiečiai geria ir moka pagaminti gerą espresso, tik labai keista, kad prie kavos ar arbatos duoda tokius kiekius gabalinio cukraus, kad lietuviškais standartais būtų galima pasaldinti bent penkis puodelius.

Patikrinę elektroninį paštą, radome atšauktą mūsų kovo 21 dienos skrydį iš Marakešo į Londoną. Tuoj pat ėmėme ieškoti skrydžių į kuriuos būtų galima pakeisti. Artimiausias buvo kovo 24-ą. Kito pasirinkimo nebuvo, tai džiaugsmingai susitaikėm su mintimi, kad mūsų atostogos prasitęs dar kelias dienas.

Grįžome vėl į Souss-Massa nacionalinį parką. Pasisukiojom apylinkėse ieškodami retojo ibiso, bet, deja, nesėkmingai. Palikę mašiną, pėsčiomis ėjome pakrante link tolumoje gausiai sutūpusių kirų. Kirai ganėtinai baikštūs, nes didžiausias būrys vis pakildavo dar mums nepriartėjus. Kai pavyko geriau juos apžvelgti, identifikavome laibasnapius (lot. Chroicocephalus genei, angl. Slender-billed gull), viduržeminius (lot. Ichthyaetus audouinii, angl. Audouin's gull), geltonkojus (lot. Larus michahellis, angl. Yellow-legged gull) kirus, kelias ir Lietuvoje randamas margasnapes žuvėdras (lot. Thalasseus sandvicensis), tolėliau lakstančius jūrinius sėjikus (lot. Pluvialis squatarola) ir gražiai saulės apšviestus skrendančius flamingus.

Ryte radome mūsų viešbučio restoraną uždarytą, o ir vėliau važiuodami pro miestelius matėme, kad kavinės nebedirba – įsigaliojo valdžios nurodymas dėl koronaviruso uždaryti visas kavines ar restoranus. Patikrinus skrydžių informaciją, sužinojome, kad atšauktas mūsų ir 24 dienos skrydis, o bandant ieškoti į ką pakeisti, alternatyvų nebuvo. Tęsėme kelionę, o galimus skrydžių variantus tikrinome kur tik turėjome interneto ryšį.

Žinojome, kad gera vieta surasti šiaurinius plikuosius ibisus yra kiek šiauriau Agadyro. Susikrovę daiktus išvykome ir dar aplankėme Oued Sous upės deltą, kuri yra prie karaliaus rezidencijos Agadyre. Naujų rūšių neradome, bet vandens paukščių ir tilvikinių buvo nemažai. Ši vieta būtų puikus pasirinkimas jei kas atvyktų į Agadyrą ir norėtų bent trumpam pasipaukštinėti.

Pučiant stipriam vėjui nuo vandenyno artėjome prie Tamri miestelio, šalia kurio yra įsikūrusi šiaurinių plikųjų ibisų kolonija. Likus kokiems 5 km, netikėtai iš už pakrantės skardžio išsklendė vienas ibisas, bet greitai vėl nėrė žemyn ir dingo už uolos. Sustojome ties Oued Tinkert upės delta prieš Tamri miestelį, bet ibisų ten neradome. Lėtai judėjome per miestelį ir bandėme įžiūrėti kur uolose galėtų būti įsikūrusi kolonija, bet jos rasti nepavyko. Nusprendėm važiuoti toliau į šiaurę dar kelis kilometrus, o jei nieko nerasim, grįžti atgal. Už kelių kilometrų, kelio rytinėje pusėje atsivėrė laukai, kur pagaliau trumpai pamatėme skrendančius ibisus, kurie greitai nusileido ir vėl dingo mums iš akių. Radom kur prisiparkuoti, čiupom įrangą ir pėsčiomis pasileidome per krūmais apaugusį lauką link ibisų. Netrukus tolumoje, dirbamame lauke, pamatėme besimaitinantį būrį - paukščiai nebuvo baikštūs, mus prisileido gana arti ir nepaisant stipraus vėjo mes galėjome pasimėgauti šių retų paukščių vaizdu.



Naktį planavome praleisti arčiau Essaouira miesto. Ypatingų paukščių stebėjimui vietų pakeliui nebuvo, bet kelias vedė vaizdingu maršrutu palei vandenyną ir mes vakarop pasiekėme Essaouira. Dangus buvo apsiniaukęs, kad ir kaip netikėta buvo panašu, kad artėja lietus. Buvome numatę apsistoti Jimi Hendrix motelyje, kurį radome uždarytą ir jau galvojome, kad teks ieškotis kitos vietos, tačiau paslaugus iš gretimo namo išėjęs vyriškis sužinojęs, kad mes norėtume čia apsistoti pradėjo baladoti duris ir beldė kol durys atsidarė. Šeimininkas iš karto sutiko mus priimti, nors, kaip supratome dėl viruso mes buvome vieninteliai svečiai ir jie buvo užsidarę. Suspėjome įsikurti pačiu laiku - prasidėjo stiprus lietus. Mums buvo labai neįprasta matyti lietų Maroke. Džiaugėmės, kad bent dulkes nuo mašinos nuplaus, bet tuo pačiu ir nerimavome dėl rytdienos paukščių stebėjimo.

Gavome gana erdvų kambarį su Jimio atvaizdu ir dainos “All Along The Watchtower” pavadinimo užrašu ant sienos. Neatsispyrėme pagundai bent jau per Spotify pasiklausyti įžymios dainos ir taip pagerbti žymųjį gitaros virtuozą.

Patikrinę elektroninį paštą radome Ryanair žinutę, kad numatyti du papildomi skrydžiai iš Marakešo į Londoną rytojui. Puolėm keisti bilietus, bet dėl mums tuo metu nesuprantamų priežasčių keitimas nebuvo galimas. Taip ir nesupratom ar bilietų nebėra, ar kažkokios techninės problemos. Kadangi iki Marakešo santykinai netoli - 200 km, tai nusprendėm iš ankstaus ryto lėkti į oro uostą ir išsiaiškinti vietoje. Po trijų valandų kelionės pasiekėm oro uostą ir nulėkėm ieškoti skrydžių informacijos. Vaizdas oro uoste nedžiugino - masės žmonių, ilgiausios eilės, vietomis nesuprasi nei kur prasideda, nei kur baigiasi. Visur daug žmonių - tiek lauke, tiek ir viduje. Kaip vėliau sužinojome, nemažai keleivių net ir naktis leido oro uoste laukdami galimybės išvykti. Kas mums buvo blogiausia, kad dauguma laukiančiųjų buvo anglai ir prie registracijos langelių į Jungtinę Karalystę stovėjo pati didžiausia minia, eilių net nebuvo galima išskirti. Kadangi bilietų gauti ar išsiaiškinti, kaip juos įsigyti nepavyko, nusprendėme išvažiuoti iš chaotiškojo oro uosto ir skrydžių ieškoti internetu. Maroke nėra Lietuvos ambasados, todėl lietuviams šioje šalyje padeda Lietuvos ambasada Prancūzijoje, į kur iš pradžių mes ir bandėme prasiveržti, bet skrydžių neradom. Padedant draugams Lietuvoje netikėtai radom skrydį iš Marakešo į Prahą, bet pasitarus su ambasada išaiškėjo, kad Praha užsidaro ir užsieniečiai į šalį neįleidžiami. Kita alternatyva buvo rytojaus skrydis į Dubliną. Suskubome tikrinti, ar yra skrydžių iš Dublino į Lietuvą ir radę išvykimą po poros dienų, nusipirkome naujus bilietus. Deja, taip netikėtai, mūsų paukštinėjimasis Maroke buvo baigtas. Susiradome viešbutį Marakeše paskutinei nakvynei, kur ir atsispausdinome savo bilietus, nes žinojome, kad elektroninių bilietų versijų nepriima ir reikalauja spausdintų, kas ir buvo pagrindinė problema keleiviams įstrigusiems oro uoste, kurie neturėjo kur atsispausdinti bilietų.

Ryte, keturias valandas prieš skrydį atvykome į oro uostą, bet, kaip pasirodė, visai be reikalo. Informacijos apie mūsų skrydį reikėjo laukti dar tris valandas ir kai paskelbė registraciją, tai buvo neaišku kaip spėsime atiduoti savo bagažą ir patekti į lėktuvą, nes visur buvo ilgiausios eilės. Laimei išskridimo laikai buvo tik orientaciniai, t.y. lėktuvas laukė kol visi keleiviai užsiregistruos ir priduos lagaminus, todėl iš Marakešo pakilom vėluodami dvi valandas. Po visų nuotykių ir jaudinimosi vis dar buvo sunku patikėti, kad pagaliau ištrūkome.

Nusileidus Dubline išsinuomavome mašiną ir viešbutuką, nes turėjome porą dienų iki mūsų skrydžio namo. Kadangi paukščių stebėjimas Maroke buvo nutrauktas, tikėjomės nors kiek kompensuoti situaciją Dublino apylinkėse. Iš vakaro internetu susipažinome su paukštingomis vietomis ir kitą rytą patraukėme į “North Bull Island” saugomą teritoriją. Vieta tikrai įdomi, kur siauras kelias veda į salą, o abiejose kelio pusėse atoslūgio metu atsiveria plačiausios šlapynės knibždančios paukščių. Mums labai pasisekė, nes atvykus ryte buvo kaip tik atoslūgio laikas ir po dumblą kapstėsi būriai tilvikų - jūršarkės, jūriniai sėjikai, islandiniai bėgikai, raudonkojai tulikai, paprastieji ir laplandiniai griciukai, gaidukai bei krantiniai tilvikai. Pakrantėje maitinosi didžiausi būriai paprastųjų berniklių – tokio kiekio šių žąsų dar nebuvo tekę matyti.

Nuvykome į Howth pusiasalį, kurio šiaurinės dalies skardžiai aukštai iškilę virš jūros lygio, o uolų iškyšuliuose peri kirai. Pusiasalis populiarus tarp lankytojų ir panašu, kad dėl rekomendacijų dirbti iš namų (karantinas dar nebuvo paskelbtas Airijoje) ir uždarytų mokyklų, pėsčiųjų takai buvo pilni vaikštinėjančių žmonių. Stebint pakrantę apačioje, mums pavyko pamatyti praskrendančius kuoduotąjį kormoraną, alką bei smingančius į vandenį šiaurinius padūkelius.

Taip pat aplankėme Rogerstown gamtos rezervatą, kuriame paukščių nebuvo daug, bet ten radome nemažą būrį vidutinių dančiasnapių, kuriais galėjome gėrėtis visai iš arti.

Sekmadienį, kovo 22 d. pagaliau pasiekėme Lietuvą ir nusileidome Kauno oro uoste. Lėktuve teko ilgai laukti, nes keleivius laipino po 15 ir su 5 minučių pertraukomis. Patekome gal į ketvirtą grupę, tad reikėjo dar laukti eilėje lauke košiamiems šalto vėjo, kol įleido į karinę palapinę, kurioje pamatavo temperatūrą, padarė nuotrauką ir turėjome pasirašytinai susipažinti su karantino ir saviizoliacijos taisyklėmis. Po visų procedūrų mus paleido ir galėjome važiuoti į Vilnių. Mums pasisekė, nes kitą dieną grįžę tautiečiai, jau buvo privalomai izoliuojami viešbučiuose.

Taip baigėsi mūsų kelionė. Nežinia, ar dėl adrenalino ir puikių įspūdžių kelionėje, ar dėl daug laiko praleisto gamtoje, o gal tiesiog dėl stipresnio imuniteto, koronavirusu neapsikrėtėme arba jokių požymių nejutome. Kelionė Maroke mums buvo sėkminga, tiesa, dar liko nemažai neaplankytų vietų ir nepamatytų rūšių, tad galvojame, kad kai kelionių bei skrydžių krizė pasaulyje aprims, matyt planuosime pratęsimą.

Stebėti retenybių į egzotiškąjį Tailandą

Tailandas - puiki šalis ne tik poilsinei ar pažintinei kelionei, bet ir nuostabi vieta paukščių stebėtojams. Bankokas ar Puketas - gerai žinomi poilsiautojams šalies taškai. Norintiems ne tik mėgautis saule ar paplūdimiais, bet ir įžengti į džiungles ar aplankyti druskų tvenkinius, kur gausu vietinių ar migruojančių paukščių, Tailandas yra šalis, į kurią norisi sugrįžti vėl ir vėl. Šalies plotas - virš pusės milijono kvadratinių kilometrų, o didžiausias atstumas - virš tūkstančio aštuonių šimtų kilometrų. Toks dydis įtakoja ne tik įvairų klimatą šalies teritorijoje, bet ir vietų pasirinkimą, kur vykti per tas kelias atostogų savaites. Mums ši kelionė buvo pirma Tailande ir turėjome tik dvi savaites, dėl to nusprendėme nebandyti aprėpti kuo daugiau šalies vietovių, o susikoncentruoti į kelias teritorijas aplink šalies sostinę Bankoką – Pak Bia kyšulio (angl. Laem Pak Bia) druskų tvenkinius ir pelkėtas vietoves, Kračano slenksčių (angl. Kaeng Krachan) bei Kau Jajaus (angl. Khao Yai) nacionalinius parkus. Mums pasisekė, kad nusipirkus lėktuvo bilietus pamatėme, kad Tailando konsulatas Vilniuje (http://www.thaiconsulate.lt) taiko akciją ir užsakant vizas iki kovo mėnesio jas galima gauti nemokamai. Susipažinę su vizų reikalavimais, užsisakėme viešbutį pirmom trim nakvynėm Petčabūrio (angl. Phetchaburi) mieste, surinkom visus reikiamus dokumentus ir be jokio vargo, per vieną savaitę, gavome Tailando vizas. Be abejo, dar trūko vieno svarbaus informacijos šaltinio - Tailando paukščių vadovo. Peržiūrėję atsiliepimus išsirinkome - 2016 metų leidimo Craig Robson “A Field Guide to the Birds of Thailand”, kurio didžiausias nepatogumas yra, kad prie paukščių paveikslėlių nėra rūšies pavadinimo, o tik skaičiukai. Planuodami savo kelionę vadovavomės puikiu informacijos šaltiniu anglų kalba - http://www.thaibirding.com/locations/locations_map.htm. Jame gausu informacijos apie paukštininkams svarbias teritorijas, jose galimas rasti rūšis ir gan detalias instrukcijas kaip ten patekti. Tailande galima pamatyti tikrai nuostabių, egzotiškų bei endeminių paukščių, o šalies paukščių rūšių sąraše yra virš 1000 rūšių. Tačiau vienas iš mūsų kelionės pagrindinių tikslų buvo pamatyti šaukštasnapį bėgiką (Calidris pygmaea), kurio keli individai kasmet žiemoja Pak Bia kyšulio druskų tvenkinių teritorijose.

Laem Pak Bia druskų tvenkiniuose matinasi tilvikai (tarp jų ir šaukštasnapis bėgikas)

Šaukštasnapis bėgikas - vienas iš charizmatiškiausių tilvikų, tačiau, deja, ir vienas iš labiausiai nykstančių paukščių mūsų planetoje. 2014 m. duomenimis pasaulinė šaukštasnapių bėgikų populiacija buvo vertinama iki 250 porų. Nuo 2011 m. gana sėkmingai įgyvendinamas šaukštasnapių bėgikų perėjimo inkubatoriuje (kiaušiniai surenkami iš laisvėje perinčių tilvikų lizdų) ir paaugusių jauniklių paleidimo į laisvę projektas, taip siekiant sumažinti paukščių mirtingumą pačiu pavojingiausių jų gyvenimo laikotarpiu. Šie tilvikai peri Čiukčių ir Kamčiatkos pusiasaliuose, Tolimuosiuose Rytuose, Rusijoje, ir kasmet migruoja apie 8 000 kilometrų per Rusiją, Japoniją, Šiaurės Korėją, Pietų Korėją ir Dziangsu (angl. Jiangsu) krantą į žiemavietes Kinijos pietuose, Bangladeše, Mianmare ir Tailande. Būtent Tailandas, o ypač Tailando įlankos pakrantė ir Petčabūrio provincija su Pakh Thale druskos kasyklų tvenkiniais, yra ta vieta, kuri jau eilę metų vilioja būrius paukštininkų, trokštančių išvysti šiuos nepaprastus tilvikus. Mums atrodė, kad dėl tokios mažos rūšies populiacijos surasti paukščius bus labai sunku, dėl to mes šių mažylių paieškoms skyrėme tris dienas. Tačiau, pasirodė, kad retuosius bėgikus rasti yra lengviau nei galvojome (o gal čia tik mums nusišypsojo paukštininkų dievai) ir mums pavyko juos stebėti visas tris mūsų apsilankymo Pak Bia kyšulio druskų tvenkinių teritorijose dienas. Dėl gerai išvystytos turizmo infrastruktūros, patogios geografinės padėties (vos apie trejetas valandų kelio nuo tarptautinio Bankoko oro uosto) ir didelės vandens paukščių rūšių įvairovės Pak Bia kyšulys /Pak Thale tapo viena iš pagrindinių tilvikų stebėjimo vietų Tailande, o Petčabūrio provicija viena iš geriausių paukštinėjimosi atžvilgiu šalyje. Sausojo sezono metu, nuo rugsėjo pabaigos iki gegužės, šiose vietose žiemoja daugybė tilvikinių paukščių, garnių, kirų ir žuvėdrų. Šaukštasnapiai bėgikai žiemavietėje užsibūna nuo spalio pabaigos iki kovo pabaigos. Šie bėgikai yra ne vienintelė reta rūšis, kuri traukia paukštininkus į šį rojų. Be šaukštasnapio mažylio čia taip pat stebėjome gausybę kitų tilvikinių paukščių: terekijas (lot. Xenus cinereus), plokščiasnapius bėgikus (Limicola falcinellus) ar rytines kuolingas (Numenius madagascariensis) dideliuose didžiųjų kuolingų būriuose, o taip pat nykstantį ochotskinį tilviką (Tringa guttifer) ar juodakojo kirliko (Charadrius alexandrinus) labai retą porūšį dealbatus, kuris dar angliškai vadinamas White-faced Plover ir galimai bus išskirtas kaip atskira rūšis.

U6 balta vėliavėle paženklintas šaukštasnapis tilvikas

Tarp mūsų stebėtų šaukštasnapių bėgikų buvo vienas žieduotas individas balta vėliavėle su kodu U6 paženklintas paukštis. Kaip vėliau sužinojome - tai patelė, išperėta 2015 m. Šaukštasnapių bėgikų apsaugos svetainės (http://www.saving-spoon-billed-sandpiper.com) duomenimis ši patelė 2017 m. vasarą sėkmingai pasiekė perimvietę ir sudariusi porą su 2016 metais išperėtu, balta vėliavėle su kodu OC paženklintu, patinėliu susilaukė 2 palikuonių (prieš tai 4 kiaušiniai iš jų lizdo buvo paimti perinimui inkubatoriuje). Tai buvo pirmoji sėkmingai perinti pora, kurios abu partneriai buvo inkubatoriuje išauginti paukščiai. 2017 m. liepos 24 d. ši pora buvo stebėta su paaugusiu ir sėkmingai besimaitinančiu jaunikliu (plačiau skaitykite: http://www.saving-spoon-billed-sandpiper.com/2017/07/expeditions/news-from-the-field-chick-of-headstarted-pair-spotted/). Pak Bia kyšulio ir Pak Thale apylinkėse galima pėsčiomis nukeliauti iki paties Pak Bia smėlio iškyšulio (ką mes ir padarėme pirmąją dieną), kur gausu paukščių bei puikūs ir mažai turistų matantys paplūdimiai. Tik reikia rinktis atoslūgio laiką, kad keliauti paplūdimio smėliu, nes potvynio metu teks visą laiką kepurnėtis pakrantėje sukrautais didžiuliais akmenims, stengiantis neišsisukti kojos. Tačiau galima pasirinkti ir daugiau komfortišką būdą ir išsinuomoti laivelį, kuris kanalu nuplukdys iki pat vietos, o pakeliui galima stebėti diena besiilsinčias skraidančias lapes (šikšnosparnių gigantiškąsias giminaites), kurios saulei nusileidus būriais skrenda ieškoti vaisių ar žiedų maistui. Taip pat galima aplankyti aplinkos tyrimų ir vystymo projekto parką (angl. Environmental Research and Development Project), kuriame išvedžioti mediniai takai po mangrovių mišką, tvenkinių teritorijose džiugina didelė įvairovė garnių bei gigantiški varanai (angl. Monitor lizard).

Varanas (angl. Monitor lizard)

Kita žymi ir tikrai verta dėmesio Tailando vieta netoli (pasiekiama per tris valandas) sostinės Bankoko – Kračano slenksčių nacionalinis parkas (angl. Kaeng Krachan National Park). Parko teritorija apima beveik tris tūkstančius kvadratinių kilometrų ir ribojasi su Mianmaro siena. Parke dominuoja visažalių medžių džiunglės, karštis dienos metu mažiau varginantis nei pajūryje, o vakarais ar naktimis gali būti net vėsoka (mūsų viešnagės metu naktimis temperatūra nukrisdavo iki 18 laipsnių). Įvažiavimas į parko teritoriją mokamas, nakvynei rekomenduojamos vietos kempinguose - parke yra dvi puikiai įrengtos stovyklavietės (Bang Krang ir Panoen Tung) su dušais, restoranėliais, mini parduotuvėlėmis, tai net ir būnant gan toli nuo civilizacijos, būtiniausius poreikius galima patenkinti. Kai kurie parko darbuotojai labai draugiški ir noriai pasakojo apie parko gyvūniją ir augaliją. Restoranėliuose maitino labai skaniai ir nebrangiai, stovyklavimo įrangą (palapinę, miegmaišius ir kt.) galima išsinuomoti, baterijas galima įkrauti restoranėliuose. Tamsiu paros metu parko teritorijoje važinėti automobiliais neleidžiama dėl anksčiau kilusių incidentų su laukiniais drambliais, todėl stovyklavietės teritoriją reikia pasiekti iki saulėlydžio, o išvažiuoti leidžia po saulėtekio. Atrodytų džiunglėse nakvoti gan nesaugu, tačiau Bang Krang stovyklavietės teritorijoje be gausybės paukščių, beždžionių ir kartais pasirodančių smulkių kanopinių, kitų svečių mes nesulaukėme. Dramblius tikrai norėjome pamatyti, matėme šalia kelio ar takelių, kad jų būta, bet dienos metu jie pasitraukia gilyn į džiungles, o nakties metu laikosi kiek atokiau nuo žmonių. Vienas mūsų kaimynas, jau temstant grįždamas į stovyklavietę, matė kelią kertančią juodąjį leopardą. Stovyklavietės darbuotojai vakarais rengia savotišką atrakciją svečiams - likusį maistą (ryžius, daržoves ir pan.) sukrauna šalia miško apšviestoje aikštelėje, kur nuo restoranėlio galima stebėti į puotos vietą ateinančias pasmaguriauti dygliakiaules, kelių rūšių civetas ar kitus gyvūnus. Kelias dienas prieš mūsų apsilankymą buvo stebėtas malajinis lokys.

Dygliakiaulės

Iki pirmosios Bang Krang stovyklavietės veda asfaltuotas kelias, dėl to ji pasiekiama paprastu lengvuoju automobiliu. Antroji stovyklavietė, Panoen Tung, yra už gerų 15 kilometrų ir iki jos veda neasfaltuotas keliukas, kurio stovis labai priklauso nuo oro sąlygų, o kelionėje užtruksit bent pusvalandį. Praėjęs lietus dažnai komplikuoja pravažiavimą juo, o net ir geru oru važiuoti rekomenduojama tik aukšta prošvaisa bei visų ratų varomu automobiliu, nes kelias pastoviai kyla į kalną, įkalnės vietomis labai stačios ir dar keliose vietose kelią kerta upeliai, kurių srovės išgraužusios gilias duobes. Mes Bankoke buvome išsinuomavę mažą automobiliuką, kuris tikrai netiko kelionei prastais keliais. Todėl pirmoje stovyklavietėje mes prisijungėm prie grupės, kuri džipu buvo nužvežta iki Panoen Tung stovyklavietės, o grįžus sutarėm su vairuotoju/gidu, kad pavežėtų mus dar paieškoti paukščių. Kaip dažnai mums atsitinka, kelionė su gidu nebuvo labai sėkminga ir nieko įspūdingo mes nematėme. Džiunglėse paukščių stebėjimas ir fotografavimas turi savo niuansų. Balsai skamba iš visų pusių, tačiau jų savininkus pamatyti labai nelengva, o pamačius padaryti nuotrauką dar sudėtingiau dėl užstojančių šakų ar šviesos trūkumo (nepaisant ryškios saulės, miške po medžiais ganėtina prieblanda). Dėl šios priežasties rekomenduotina pasimokyti paukščių balsų bei turėti su savimi jų įrašų (tam puikus šaltinis www.xeno-canto.org).

Kračano slenksčių nacionaliniame parke verta praleisti kelias dienas ar net visą savaitę. Džiunglėse knibžda paukščių ir gyvūnų, o kelią kertančių upelių vagose maitinasi šimtai drugelių. Vieną dieną toje pačioje vietoje gali aptikti vienas paukščių rūšis, o kitą dieną ten pat randi jau kitas. Net neišeinant iš stovyklavietės galima ištisą dieną stebėti ar išgirsti daugybę paukščių. Mūsų nuostabai visai šalia palapinių teritorijos perėjo žalsvagalvis harpaktas (Harpactes oreskios). Medyje prie pat kelio uoksą įsirengusi ūsuotoji megalaima (Psilopogon incognitus) dažnai buvo matoma su maistu ant šakos, kiek aukščiau šaką kalė raudonkrūtė megalaima (Psilopogon haemacephalus). Per kelias dienas parko teritorijoje matėme šešias megalaimų (angl. barbets) rūšis. Taip pat parke galima rasti daugelį plačiažiočių (angl. broadbills) rūšių, nors mes pamatėme tik tamsųjį plačiažiotį (Corydon sumatranus). Laimingiesiems pavyksta džiunglėse surasti mažyles pitas (lot. pitta). Čia dažnai sutinkami ragasnapiai. Rytinis raibasis ragasnapis (Anthracoceros albirostris) - įprasta rūšis, bet mes matėme ir retesnes banguotojo riticero (Rhyticeros undulatus) ar rudojo kuoduotojo ragasnapio (Anorrhinus tickelli) rūšis. 

Rytinis raibasis ragasnapis

Geros vietos paukščių ir gyvūnų stebėjimui yra ir ne tik parko teritorijoje. Visai šalia parko yra įrengtos Ban Song bei Lung Sin girdyklos (angl. waterholes) pritraukiančios gausybę rūšių. Ten gyvūnai randa ne tik vandens, bet ir vaisių, kurių atneša prižiūrėtojai. Įrengtos slėptuvės sudaro puikias sąlygas būti visai šalia paukščių bei juos fotografuoti, filmuoti ar šiaip stebėti. Prie girdyklų matėme sidabrinę lofurą (Lophura nycthemera), rudakrūtę krūmyninę kurapką (Arborophila brunneopectus), žaliakoję krūmyninę kurapką (Arborophila chloropus) ar juodasprandį žydrąjį monarchą (lot. Hypothymis azurea), o taip pat kelis žinduolius: didžiąją kiaunę (Martes flavigula), mažąjį elniuką (Tragulus kanchil), auksanugarę voverę (Callosciurus caniceps), himalajinę dryžuotąją voverę (Tamiops mcclellandii). Mes buvome apsistoję Baan Maka lodžijoje (www.baanmaka.com), nuo kurios girdyklos yra visai šalia, o ir lodžijos teritorijoje galima pamatyti daug įvairių rūšių (kaip pavyzdžiui nektarininių šeimos atstovų).

Kitas mūsų kelionės tikslas buvo Kau Jajaus nacionalinis parkas iki kurio laukė virš 300 kilometrų atstumas, o taip pat pakeliui reikėjo apvažiuoti Bankoką. Tačiau kelionės metu planavome dar sustoti viename taške kur galima rasti auksuotąjį tilviką (Rostratula benghalensis). Tas taškas yra visai netikėtoje vietoje šalia 35 magistralės tik išsukus iš 4-osios, netoli McDonalds ir kitų pakelės maitinimo centrų (koordinatės 13.342, 99.84). Atvykus radome tokią gausą žmonių ir automobilių, kad mūsų viltis surasti šį nuostabų tilviką visai išblėso, tačiau užsisakėme maisto, atsisėdome ramiai prie stalo nuo kurio matėsi šalia esantis ryžių laukas ir pradėjome žvalgytis žiūronais. Po keliolikos minučių netikėtai priešingoje pusėje žolėse pamatėme paukščių porą. Pastatę monoklį supratome, kad tai mūsų ieškota rūšis. Porelė kuo ramiausiai valėsi plunksnas ir gaivinosi nuo karščio vandenyje visai nekreipdami dėmesio į aplinkinį triukšmą.

Tačiau ilgai negalėjome gėrėtis tuo vaizdu, nes mūsų laukė dar ilga kelionė.

Kau Jajaus nacionalinis parkas įkurtas dar 1962 metais ir yra vienas iš pirmųjų Tailando nacionalinių parkų, o taip pat vienas iš didžiausių šalyje. Per metus parką aplanko virš milijono lankytojų, todėl tiems kas ieško nuošalios ar ramios vietos, šis parkas gal nėra geriausias pasirinkimas. Nors mums pavykdavo pėsčiųjų takais nueiti gilyn į džiungles, kur ilgą laiką būdavome vieni supami tik beždžionių bei įvairių rūšių paukščių skleidžiamų garsų, kurių parke galima rasti virš 300. Drėgnuoju laikotarpiu parke reikia saugotis dėlių, nes jų džiunglėse apstu, o nepatogumų jos gali pridaryti nemažų. Iš pradžių mes svarstėme ar pirkti apsaugines “kojines” (kurias galima rasti vietinėse parduotuvėlėse), tačiau mūsų avalynė nebuvo tinkama ir vargiai apsauga būtų padėjusi. Matėme lankytojus iš užsienio, kurie apsiginklavę ilgomis kelnėmis, aukštaauliais batais bei tomis “kojinėmis” kentė 30 laipsnių karštį, bet vietinių trumpomis kelnėmis bei sandalais vaizdas mus kiek nuramino. Ir tikrai mūsų buvimo parke metu jokių problemų su dėlėmis neturėjome.

Parko infrastruktūra puiki - pagrininiai keliai asfaltuoti, parko visą teritoriją galima pervažiuoti nedideliu lengvuoju automobiliu, erdvios stovyklavietės su patogumais bei visos reikiamos įrangos (palapinės, miegmaišiai, kilimėliai, anglys ir pan.) nuomos galimybėmis. Taip pat čia paprasčiau su apgyvendinimu - yra ne tik stovyklavietės kur galima apsistoti su palapine, bet ir lankytojams skirti namai. Tiesa, mes pasirinkome nakvynę palapinėje nuošalesnėje Pha Kluaymai stovyklavietėje, tai apie didesnius patogumus ne ką galime papasakoti. Tačiau stovyklavietę tikrai galime rekomenduoti, nes paukščių stebėtojams pamatyti ar nufotografuoti daugelį rūšių galima vaikštant pėsčiomis aplink. Parko teritorijoje yra eilė gerai pažymėtų pėsčiųjų takų, kurie veda į džiungles, o taip pat įrengtų slėptuvių gyvūnų ar paukščių stebėjimui. Vienas iš įdomesnių takų yra taip vadinamas “33 kilometro” takas (nes prasideda ties pagrindinio kelio atitinkamu kilometru) ir veda gilyn į džiungles. Šiame take mes radome dryžojo tulžio (Lacedo pulchella) patelę su driežu snape, rudapilvę krūmyninę gegutę (Phaenicophaeus sumatranus) bei didžiuosius jaučiaragius (Buceros bicornis). Šiuos milžinus iš pradžių išgirdome skrendančius. Jų sparnų skleidžiamas garsas buvo toks neįprastas ir stiprus, kad nustėrę klausėmės ir negalėjome suvokti, ar tai malūnsparnis atskrenda, o gal drambliai yra kažkur netoliese, ar koks kitas mums nežinomas padaras tuoj mus užpuls. Palyginimui gulbės nebylės skrydžio garsas būtų tik lengvas šnaresys. Minėti milžinai praūžė mums virš galvų, nutūpė netoliese gigantiško medžio lapijoje ir patinas elegantiškai pradėjo maitinti patelę kažkokiomis miniatiūrinėmis uogytėmis.

Didieji jaučiaragiai

Šiame take ieškojome ir raudongalvio harpakto (Harpactes erythrocephalus), tačiau pavyko tik išgirsti balsą, o pačio raudonojo paukščio - ne. 

Ties naujojo parko ofisu atviras plotas - kaip ir pieva, tik sausa, o žolės kur ne kur. Ten, tiesiog atvirame lauke, o ne kokiame šlaite, urvelius kasa rudagalviai bitininkai (Merops leschenaulti), laksto įvairūs driežai, tarp retos žolės pamatėme besiilsintį rytinį perkūno oželį (Gallinago stenura), medžių lapijoje grobio tykančią šikrą (Accipiter badius), o kiek toliau ant laidų - bengalinius žalvarnius (Coracias benghalensis). 

Rytinis perkūno oželis

Bengalinis žalvarnis

Išbandėme ir taką, kuris prasideda prie naujojo parko ofiso ties ežeriuku. Takas veda tai nuokalnėn, tai vėl aukštyn, netikėčiausiose vietose matėme, kad būta dramblių, tik visiškai neaišku, kaip per tokią tankmę jie ten prasibrauna. Besileisdami nuo kalno, tarp lapijos, kažką lesinėjančią nuo žemės, pamatėme tailandinę lofurą (Lophura diardi). Tikrai vertas ilgo pasivaikščiojimo karštą dieną laimikis.

Nuo Pha Kluaymai stovyklavietės, kurioje nakvojome, veda kitas ilgas takas, kažkada, matyt, buvęs populiariu, nes vietomis buvo išklotas kaip šaligatvis džiunglėse, kuris šiomis dienomis suiro ir liko panašesnis į mums labiau patikusį natūralų taką. Takelis veda šalia upelio (ar lietaus sezonu upės) vagos, kuriuo galima pasiekti vaizdingus krioklius. Deja mūsų kelionės metu vandens buvo mažai (o gal ir laimei, nes priešingu atveju turbūt tektų gintis nuo dėlių). Ten kur turėjo šniokšti kriokliai bėgo tik plonytė srovelė. Nežiūrint į išsekusį upelį, gamtos vaizdai nuostabūs, ėjome nuolat lydimi beždžionių balsų bei spalvingų drugelių, o šalia tako pavyko rasti mūsų trokštamą raudongalvį harpaktą (Harpactes erythrocephalus).

Kelionę Tailande baigėme prie sostinės, kur taip pat galima rasti gerų vietų paukščių stebėjimui. Viena iš jų - Bang Poo (koord. 13.517, 100.656). Nors tai populiari vieta, kurią lanko ir vietiniai, ir turistai, bet jos vieta, pajūryje, suteikia galimybę apžvelgti tiek pajūrį, tiek ir šalia esančius tvenkinius, kuriuose gausu tilvikinių, o paukščius patogu stebėti iš įrengtų slėptuvių. 

Praleistos dvi savaitės Tailande prabėgo labai greitai, kelionė paliko daug stiprių įspūdžių, o grįžtant namo jau galvojom kaip būtų gerai sugrįžti dar kartą į egzotiškąjį Tailandą. 

Straipsnis parengtas žurnalo "Paukščiai" 37 numeriui

Paukščių stebėjimas Omane

Įžanga

Omanas lieka vis dar mažai žinoma šalis ne tik paukščių stebėtojams, bet ir turistams iš Lietuvos. Kelionę į šią šalį galima planuoti poilsiniais, pažintiniais ar paukščių stebėjimo tikslais, o taip pat tuos tikslus suderinti priklausomai nuo turimo laiko bei finansinių galimybių.

Omano paukščių sąraše yra virš 520 rūšių. Šalis yra ties Vakarų Palearktikos riba ir daugelį mums įprastų paukščių rūšių galima pamatyti ir čia, tačiau šalies šiaurėje gali būti sutinkamos rytinės rūšys iš Indijos subkontinento, o pietuose stebėtų rūšių sąrašą papildys Afrikos paukščiai.

Mūsų rekomenduojamas informacijos šaltinis bei kelionės vadovas yra Dave E. Sargeant ir Hanne & Jens Eriksen knyga “Birdwatching guide to Oman” (2-as leidimas). Informacija iš šios knygos yra pateikta ir šiame straipsnyje. Aktualios informacijos galima rasti svetainėje - http://www.birdsoman.com/. Taip pat mes daug naudingų praktinių patarimų ir tikslių vietovių koordinačių radome šiuose dviejuose užsienio paukštininkų straipsniuose (angl. trip report):

●     Stephen Menzie ir jo draugų kelionės http://www.stephenmenzie.com/trips/#/oman2013/

●     Petter Olsson ir jo draugų kelionės į Omaną

http://www.club300.se/Files/TravelReports/Oman2012_PO.pdf

Šalies teritorijoje galima išskirti pagrindinius paukščių stebėjimo regionus (žr. žemėlapį):

1.    Maskatas ir apylinkės

2.    Al Batinah

3.    Šiaurės rytų pakrantė

4.    Al Hajar kalnai

5.    Barr Al Hikman ir Masirah

6.    Pietryčių pakrantė

7.    Dhofar

8.    Centrinė dykuma

Paminėtinas ir Musandamo pusiasalis su to paties pavadinimo Omano gubernija, tačiau atskirta Jungtinių Arabų Emyratų ir tai reiškia, kad jei norėtumėte aplankyti ir šią teritoriją, tai vizas reikės pirkti du kartus. Mes šioje šalies dalyje nebuvome.

Kelionės planavimas

Palankiausia aplankyti Omaną tarp spalio ir kovo mėnesių, nes oras tuo metu yra vėsiausias - temperatūra tarp 20 ir 35 laipsnių. Rugsėjį ir balandį temperatūra jau pakyla iki 40 laipsnių, o vasaros laikotarpiu karštis dar didesnis. Populiariausias lankymo mėnuo - lapkritis, kai gausu žiemojančių paukščių ir geriausias laikas plėšrūnų stebėjimui. Mums pavyko kelionę suplanuoti kovo pirmoje pusėje, kai jau buvo prasidėjusi migracija.

Oficiali Omano kalba - arabų, tačiau anglų kalba irgi plačiai naudojama. Kelio ženklai, iškabų ar kitų nuorodų užrašai dažniausiai yra tiek arabų, tiek anglų kalbomis. Susikalbėti angliškai atokiuose šalies kampeliuose kartais būna sunku, bet vietiniai labai draugiški ir pagrindinius klausimus galima išspręsti gestų kalba.

Omano valiuta - rialas, kuris dalinamas į 1000 baisų (smulkesnių vienetų), todėl kartais gali gąsdinti kainos užrašytos tūkstančiais. Omano rialas “pririštas” prie JAV dolerio kursu 1:2,6$.

Pradėti kelionę Omane galima keliais būdais. Pagrindinis susisiekimo oru taškas yra sostinė Maskatas. Maskatą galima pasiekti dauguma avialinijų, o oro uoste išsinuomoti automobilį. Tačiau jei ieškosite lėktuvo bilietų, tai matysite, kad kitas variantas - skrydis į Dubajų, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), kuris yra gerokai pigesnis. Lietuvos piliečiams nuo 2014 metų kovo išankstinių vizų į JAE nereikia (jos išduodamos atskridus oro uoste), o ir Dubajaus miestas tikrai vertas dėmesio. Nuo Dubajaus iki Omano pasienio yra tik apie 150 km., keliai labai geri, todėl mes ir pasirinkome kelionę iš Dubajaus automobiliu. Atskridome Turkijos avialinijomis per Stambulą. Dubajaus oro uoste iš Dollar kompanijos pasiėmėme automobilį, kurį užsisakėme iš anksto internetu per rentalcars.com. Prieš kelionę radome informacijos, kad Lietuvoje išduotas vairuotojo pažymėjimas netinka JAE ir Omane, norint išsinuomoti automobilį privalu turėti tarptautinį vairavimo leidimą (angl. International Driving Permit). Lietuvoje kelios įmonės padeda gauti šį dokumentą (žinoma, už papildomą mokestį), kuris iš tiesų yra originalaus dokumento vertimas į kitas kalbas (tame tarpe ir arabų) ir galioja tik kartu su Lietuvos vairuotojo pažymėjimu. Mes pasinaudojome http://www.ididl.com paslaugomis (kaina mažesnė, nei lietuviškų tarpininkų) ir užsisakėme patys. Dokumentus atsiuntė per dvi savaites, o galiojimas pakankamas ir kitoms kelionėmis, kur panašaus dokumento gali prireikti.

Keliauti automobiliu šalyje pigu, nes kuro kaina yra tik 0,12 rialo, t.y. ~0,30 euro centų. Visi nuomojami automobiliai turi oro kondicionierius bei paprastai yra su automatine pavarų dėže. Kaip jau minėta, keliai Omane ir JAE yra labai geri, daugelis naujai asfaltuoti, vyriausybės daug investuoja į šalių infrastruktūros gerinimą.

Omano viza kainuoja 5 rialus už iki 10 lankymosi šalyje dienų, 20 rialų - ilgesniam laikotarpiui. Mūsų laukė dar vienas netikėtumas pasienyje - išvykimo iš JAE mokestis 30 UAD (kiek daugiau nei 7 eurai). Gerai, kad tokio mokesčio nėra Omane, o taip pat grįžtant atgal jokių mokesčių mokėti nereikėjo.

Kelionės pradžia. Omano šiaurinė dalis

Prieš iškeliaudami į Omaną aplankėme Dubajuje nuolat laistomus žemdirbystės laukus (angl. Pivot Fields, koordinatės 25.17,55.43). Išankstinio leidimo patekti į laukus gauti nereikia, tačiau prie vartų reikia paaiškinti, kokiu tikslu nori įvažiuoti į privačią teritoriją ir įvažiavus būtina laikytis tik ant keliukų, netrukdyti dirbančiai technikai ir nevaikščioti po pasėlius. Deja, dėl šių tvarkos pažeidimų paukštininkai eilę metų nebuvo įleidžiami į šiuos laukus, todėl visur internete išplatinti JAE paukštininkų prašymai laikytis taisyklių ir netinkamu elgesiu neužkirsti kelio kitiems ateityje patekti į vertingą teritoriją. Laukuose, kuriuose ieškodami vandens ir žolėje esančių vabzdžių, gausiai renkasi įvairūs kalviukai, vieversiai, tilvikiniai, žalvarniai, garniai, mainos bei plėšrūnai. Šie Dubajaus laukai garsėja kaip vieta, kur buvo aptiktos įvairios retenybės ne tik JAE. Mes retenybių neaptikome, bet smagiai praleidome laiką ir įsirašėme pirmąsias rūšis į kelionėje stebėtų paukščių sąrašą.

Mūsų numatytas maršrutas ėjo pajūriu, tai ir JAE-Omano sieną kirtome ties Kalba miestu, kur pradėjome Omano kelionę nuo Al Batinah regiono. Šiaurės vakarinėje Omano pakrantėje gyvena daugiau kaip ketvirtadalis šalies gyventojų ir važiuojant nuo pasienio su JAE iki sostinės Muskato (virš 300 km.) atrodo, kad važiuoji per nesibaigiančią gyvenvietę. Natūralu, kad paukščiais gausios lankytinos vietos yra netoli vandens telkinių ar pajūryje. Al Batinah regione aplankėme Shinas miesto apylinkes (koord. 24.75, 56.47) bei Ras As Sawadi paplūdimį (koord. 23.78, 57.79). Buvome ir prie Sohar miesto esančioje (koord. 24.31, 56.75) anksčiau garsioje tarp paukščių stebėtojų fermoje (angl. Sunfarm), tačiau ji jau nebeeksploatuojama, o tuo pačiu nebelaistoma, dėl ko paukščių ten labai sumažėję. Iš įdomesnių mums rūšių paminėtose vietose stebėjome indines bei baltauodeges pempes, mongolinius kirlikus, plokščiasnapius bėgikus, kvatoklius bei adeninius kirus, kirasnapes žuvėdras ir labiausiai mūsų trokštamą krabinį sėjiką Ras As Sawadi paplūdimyje.

Sostinės Muskato apylinkėse buvome numatę aplankyti kelis taškus - Al Ansab lagūną, Al Qurm nacionalinį parką ir Al Amrat sąvartyną. Al Ansab lagūna (koord. 23.56, 58.33) žinoma kaip puiki vieta tiems paukštininkams, kuriems tenka labai trumpam apsilankyti Maskate. Ši vieta yra nuotekų valymo įrenginių teritorijoje. Teritorija aptverta ir į ją galima patekti tik per vartus. Tačiau, kadangi aplink buvo intensyviai remontuojami ir perdaromi keliai-magistralės, mums tiesiog nepavyko rasti įvažiavimo, o laiko turėjome mažai. Keliai tikriausiai jau dabar sutvarkyti ir šią vietą pasiekti bus lengviau, vadovaujantis aktualiais žemėlapiais. Al Qurm nacionalinis parkas yra miesto centre, gausiai laistomos pievos bei vandens kanalai pritraukia paukščius, aplinka gražiai sutvarkyta, visur žydi gėlės ir pasivaikščiojimas po parką yra labai malonus. Al Amrat sąvartynas (koord. 23.48, 58.52) - visai kitokia vieta. Čia paukštininkus labiausiai traukia plėšrūnai, tačiau didžiausia jų koncentracija yra rudenį - lapkričio mėnesį. Mes plėšrūnų čia radome mažai.

Iš įdomesnių mums rūšių sostinės regione stebėjome stepinę lingę, didžiuosius erelius rėksnius (Omane mažasis rėksnys yra retai aptinkamas) bei karališkuosius erelius, mongolinius ir didžiasnapius kirlikus, kelias dešimtis terekijų bei plokščiasnapių bėgikų. Muskato regione nakvojome Yiti paplūdimyje (koord. 23.534, 58.68), kur galima pasistatyti palapinę, o ankstyvą rytą praleisti ieškant paukščių.

Toliau važiavome Šiaurės rytų pakrantės regionu. Al Hajar kalnus praleidome, nes mūsų automobilis nebuvo keturiais varomais ratais, o kalnuose, kad pasiekti paukščių vietas reikia nuvažiuoti kelias dešimtis kilometrų neasfaltuotais ir gana duobėtais keliais. Nemažai taškų galima pasiekti ir su paprastu lengvuoju automobiliu, bet tam reikia daug laiko. 

Kelias šiaurės rytų pakrante eina šalia Qurayyat, Sur bei Al Hadd miestų. Quriyat miesto (koord 23.25, 58.93) apylinkėse puikus paplūdimys bei seklūs sąsiauriai, kurie pritraukia paukščius. Paplūdimyje buvo pavakarėje ir pastebėjom, kad pradėjo rinktis automobiliai. Tai vienoje, tai kitoje vietoje “išdygo” laikini vartai ir vietiniai pradėjo žaisti futbolą, kuris labai populiarus visoje šalyje. Nakvynės vietą susiradome Tiwi tarpeklyje (Wadi, koord. 22.80, 59.24), kur galėjome pasistatyti palapinę, o ryte praleidome kelias valandas ieškodami paukščių.

Pravažiavę Sur miestą, sustojome Jirama sąsiauryje (koord. 22.49, 59.72), kurio išdžiūstantis dugnas pritraukia tilvikus. Užsukome ir į Ras Al Hadd miestelį, kur pakrantėje yra milžiniškų žaliųjų vėžlių perimvietės. Toje vietoje yra rezervatas, tačiau taip pat ir kempingas, kuriame galima praleisti naktį ir stebėti vėžlius, kai jie nakčiai grįžta iš jūros. Tiesa, peri šie vėžliai nuo liepos iki lapkričio, tai mūsų kelionės metu jų nebuvo ir ilgam toje vietoje mes nepasilikome.

Toliau pasiekėme Ras Al Khabbah iškyšulį (koord. 22.226, 59.81) nuo kurio atsiveria puikus vaizdas į jūrą ir ta vieta tinkama jūros paukščių stebėjimui.

Barr Al Hikman ir pietryčių pakrantė

Skubėjome toliau, nes mūsų kelionės pagrindinis tikslas buvo - Barr Al Hikman. Ši vieta žymi žiemojančiais tilvikiniais paukščiais, kur jų susirenka milijonai. Pagrindinė stebėjimo vieta yra Shannah paplūdimys (koord. 20.745, 58.72), kur atoslūgio metu yra tikras rojus tilvikų stebėjimui. Kita puiki vietą yra Filim žvejų miestelis. Šiose vietose gausu jūršarkių, juodakojų, mongolinių, didžiasnapių kirlikų, jūrinių sėjikų, didžiųjų kuolingų, laplandinių griciukų, raudonkojų, žaliakojų tulikų, krantinių tilvikų, mažųjų, teminko, juodkrūčių bei riestasnapių bėgikų, tikučių, smiltinukų, gaidukų ir akmenių. Mus labiausiai džiugino rasti kūdriniai tilvikai, terekijos, plokščiasnapiai bėgikai, o taip pat sunkiai rasti keli laibasnapiai bėgikai ir labiausiai ieškoti krabiniai sėjikai. Krabinių sėjikų pavyko rasti 66 paukščių būrelį, kuriame du paukščiai buvo žieduoti spalviniais žiedais. Barr Al Hikman apylinkės tokios puikios paukščių stebėjimui, kad ten išbuvome dvi dienas, o paskui grįždami iš pietų dar dvi. Toliau judėjome pajūriu į pietus link Dhofar regiono per pietryčių pakrantę.

Pakeliui sustodavome pasidairyti paukščių, nes kelionė laukė tolima. Viena iš sustojimų vietų - Khawr Dhurf (koord. 18.94, 57.345). Smėlėtu keliuku važiavome kiek leido mūsų automobilis. Toliau ėjome pėsčiomis. Įlankoje maitinosi pulkai paukščių - smailiauodegės, rudagalvės, šaukštasnapės antys, dryžgalvės kryklės, laukiai, kelios įprastos rūšys tilvikų, plėšriosios žuvėdros, paprastieji flamingai ir girnovės. Grįžę prie mašinos radome atvažiavusį vietinį arabą, kuris angliškai bandė sužinoti ar mums nieko neatsitiko, nes iš toli pastebėjo mūsų vienišą automobilį ir atskubėjo į pagalbą. Paaiškinus, kad mums viskas gerai ir mes čia stebime paukščius, jis išvažiavo, o mes judėjome toliau.

Pietryčių pakrantėje buvo numatytas pagrindinis tikslas - Ash Shuwaymiyyah kabantys sodai (koord. 17.934, 55.527). Vieta taip vadinama dėl aukštai iš kalnų tekančio šaltinio, kurio vanduo krenta pakopomis ir susirenka dar aukštai baseine, o iš jo teka toliau specialiu lataku ir krenta žemyn. Dėl vandens gausos aplink daug augmenijos, kuri auga slenksčiais, o tuo pačiu gausu ir paukščių. Vakare ten atsigerti atskrenda smiltvištės. Ši vieta tinka ir nakvynei, o vakare ar ankstų rytą galima išgirsti pelėdų ūkavimų. Važiuojant žvyrkeliu pakelėse dažnai sutinkamos įvairios kūltupių rūšys. Taip pat pajūrio paplūdimyje galima stebėti arabinius kormoranus bei kaukėtuosius padūkėlius.

Dhofar regionas ir centrinė dykuma

Toliau važiuodami pietryčių pakrante judėjome link Dhofar regiono. Vakarop atvykome į Mirbat miestą, kur pajūryje galima stebėti jūrinių paukščių migraciją. Nakvojome tiesiog paplūdimyje, kad ankstyvą rytą būtume pasiruošę stebėjimui. Deja, kitas rytas buvo mums nesėkmingas, migracija buvo labai maža, matėme tik įprastas kirų rūšis. Kita vieta - Tawi Atayr miestelis, šalia kurio yra milžiniška smegduobė (koord. 17.113, 54.56), kurios dugne telkšo vanduo (iš viršaus jo nesimato). Smegduobės skardžiuose peri juostuotasis sakalinis erelis, o taip pat gali praskristi nepalinis ar karališkasis ereliai. Aplink augančiuose krūmynuose aptikome jemeninius svilikėlius, o kiek toliau matėme skraidant afrikinę rojinę musinukę.

Kita regiono įdomi vieta - Khawr Rawri (koord. 17.04,54.44) į kurią galima patekti tik nusipirkus bilietą, nes teritorijoje yra senovinio Samahram miesto griuvėsiai. Čia vienu metu galima prisiliesti prie Omano senovės bei per monoklį stebėti vandens paukščius tarp kurių randamos ir baltaskruostės žąselės.

Dhofar regione daug nuostabių vietų paukščių stebėjimui. Tokia yra ir Wadi Darbat (koord. 17.09, 54.44). Tai vietinių ir turistų pamėgta vieta, panaši į parką, nes ten daug medžių, kurių pavėsyje galima pasislėpti nuo kepinančios saulės, o šalia esančios upės vagoje ir karščiausiu periodu lieka kažkiek vandens. Tarp medžių šakų skraido afrikinės rojinės musinukės bei geltonpilviai žalieji balandžiai.

Atvykę į Dhofar pagrindinį miestą Salalah užsisakėme viešbutį. Viena iš priežasčių ten apsistoti buvo vos už kelių šimtų metrų esantis Crown Plaza viešbutis (kuris buvo ne mūsų kišenei), kurio golfo laukuose (koord. 17.008, 54.152) vakare galima stebėti kapinius storkulnius. Į viešbučio teritoriją galimą įeiti laisvai.

Salalah apylinkėse viešėjome kelias dienas. Dar viena įspūdinga vieta yra Raysut miesto teritorijoje (koord. 16.93, 54.006), kur pagaliau aptikome raudonsnapių faetonų koloniją. Šie paukščiai panašūs į mažus skraidančius drakonus, o jų skrydį iš labai arti galima stebėti valandomis.

Dar aplankėme ir Al Mughsayl vietovę, kur be turistų lankytinų vietų yra ir paukščių stebėjimo slėptuvė (koord. 16.884, 53.782), iš kurios galima stebėti vandens paukščius, tarp kurių radome fazaninę žakaną ir vieną baltaskruostę žąselę..

Puikiai praleidę laiką Dhofar regione dar turėjome aplankyti centrinę dykumą. Pagrindiniai taškai šiame regione yra - Muntasar oazė (koord. 19.463 54.639) ir netoliese esantis Qitbit viešbutis su savo sodu (koord. 19.175, 54.503). Šios vietovės yra dykumos apsuptyje ir traukia ieškančius vandens bei pavėsio paukščius. Migracijos metu Muntasar oazėje galima pamatyti netikėtų paukščių rūšių, tokių kaip kilniųjų erelių ar tilvikų. Senegalinės smiltvištės yra nesunkiai pamatomos, jei ramiai jų palaukti ryte netoli vandens. Netikėtai mums, ten aptikome du strazdus būdingus kalnuotam regionui – margąjį akmeninį strazdą ir mėlynąjį akmeninį strazdą. Qitbit mus ištiko ir didžiausia kelionės nesėkmė, neradome labai svarbios šiai šaliai rūšies – medšarkinio svirbelio – nepaisant ilgo ieškojimo vakare ir kitą dieną ryte. Teks aplankyti Omaną su malonumu dar kartą. 

Kelionės pabaiga

Dar turėjome kelias dienas ir vėl sugrįžome į Barr Al Hikman apylinkes, kur dar kartą galėjome pasimėgauti tokiais kiekiais tilvikų, kad sunku ir aprašyti, geriau patiems pamatyti. Tada pagaliau, po ilgo ieškojimo, ir aptikome 3 laibasnapius bėgikus.

Kelionės metu iš viso nuvažiavome beveik 5000 kilometrų, įspūdžių kelionėje turėjome apsčiai ir tikrai rekomenduojame aplankyti šią nuostabią šalį kiekvienam paukščių stebėtojui, o ypač besidomintiems tilvikais ir plėšrūnais.