Šaltą ir slidų šių metų sausio 16-os vakarą, sukorę 300 km iki Rygos automobiliu, pralaukę valandą vėluojančio Ryanair lėktuvo, atskridome į Švediją. Nakvynė šalia oro uosto esančiame viešbutyje, kelionė nuomotu automobiliu ir, vos tik pradėjus švisti, mūsų trijulė buvo jau vietoje – šalia Norra Järvafältet esančiame nedideliame miško kirtime su kabančiomis keliomis lesyklomis. Nors švisti tik pradėjo, tačiau mes nebuvome pirmieji. Čia jau stovėjo vienas paukštininkų automobilis. Automobilių daugėjo kiekvieną minutę ir po valandos jais buvo nustatytas visas kelkraštis. Šio šurmulio priežastimi buvo mažytis paukštelis, pirmą kartą Švedijoje registruotas gražuolis geltonbruvės startos patinas. Paukštis šioje vietoje buvo jau pora savaičių, nepaisydamas šalčio ir sniego. Tą rytą viską dengė storas šerkšno sluoksnis ir spaudė 10 laipsnių šaltukas. Kylant saulei lesyklose pasirodė pirmieji lankytojai: voverės, juodieji strazdai, žaliūkės, zylės ir geltonosios startos. Iš pradžių paukščio visi nedrąsiai laukė sustoję ant kelio, šalia automobilių, tačiau po valandos, atvykus vietiniams, po truputį visi persikėlė į patį kirtimą ir išrikiavo gausybę teleskopų, fotoaparatų ir žiūronų.
Vaizdelis, kokio niekados nematėme Lietuvoje (nebent kažką panašaus galima matyti paukščių stebėtojų ralio metu). Dar po valandos įtempto laukimo ir nervingo stebėjimo kiekvieno krustelėjimo žolėje, ant šakų, danguje, nuvilnijo šurmulys – geltonbruvė starta ant žemės. Iš pradžių pavyko pamatyti tik kyšančią ryškią geltonai dryžuotą galvutę. Po kelių akimirkų paukštelis pagailėjo susirinkusiųjų ir šąlančiųjų paukštininkų. Kelias akimirkas pasistaipė ant šakų ir vėl dingo, bet netrukus pasirodė ir visi galėjo juo grožėtis iki valios. Taigi, pirmas mūsų kelionės tikslas buvo pasiektas.
Negaišdami laiko leidomės į kelionę toliau. Trumpam stabtelėjome prie sraunaus upelio pasigrožėti nardančiu vandeniniu strazdu ir maždaug likus dviem trims valandoms iki sutemų mūsų automobilis sustojo mažame Švedijos miestelyje Falköping, kuris garsus jau ketvirtą žiemą ten leidžiančiu didžiuoju purpleliu. Kelios praleistos valandos klaidžiojant tuščiomis gatvelėmis, tikrinant kiekvieną medį, krūmą, stogą, atsakant į atvažiavusių švedų klausimą, kad vis dar neradome, saulei nusileidus teko pasiduoti ir ieškoti artimiausios nakvynės. Ryte, vos tik prašvitus, mes vėl vietoje ir vėl ne vieni. Šalia vokiečių automobilis, kuriame naktį praleido 3 paukštininkai. Paieškos prasidėjo iš naujo. Visi išsisklaidėme. Vėl sukome ir sukome ratus jau iki skausmo pažįstamose gatvelėse, kurios pasidarė artimos lyg vaikystės žaidimų aikštelė. Akį džiugino vos ne kiekviename kieme kabančios lesyklos, vėtrungės – pelėdos ir kitokia su paukščiais susijusi atributika. Pasivaišinę kava vėl tęsėme paieškas. Kelios valandos po saulėtekio ir viename kieme augančiame ąžuole pamatėme taip ilgai ieškotą paukštį. Gražuolis labai panašus į mums įprastą paprastąjį purplelį, šiek tiek didesnis, su melsva „kolje“ ir ne taip ryškiai apvesta akimi. Kiek patupėjęs medyje, nusileido į sodą ant žemės, leisdamas sušalusiems keliautojams juo grožėtis. Visi puolėme fotografuoti. Rankos drebėjo iš susijaudinimo, geram kadrui pagauti negelbėjo net objektyvo stabilizavimas…
Užsidėję dar vieną pliusą, patraukėme toliau. Valanda kita kelio ir mes šalia Ulricehamn miestelio, kur prieš kelias savaites buvo stebėta raiboji pelėda. Dirbamų laukų plotas buvo apsuptas miškais, stūksojo kažkokie sandėlių pastatai, moto-kroso trasa ir … du motociklai – zujantys, riaumojantys ir net nenujaučiantys, ko mes čia atvažiavome ir į kokią neviltį jie mus varo. Tačiau mes nenuleidome rankų ir pradėjome savo paieškas. Valandos bėgo, motociklininkai išvažiavo, bet pelėdos niekur nebuvo matyt. Sutiktas vietinis gyventojas patvirtino: „taip, paukštis čia gyvena, matomas dažnai ir šiandien ryte praskrido…“. Mums nuo to lengviau nebuvo, nes pelėdos nebuvo nė ženklo. Beveik praradus viltį, Jos Stratford pastebėjo mažą taškelį aukštų eglių viršūnėse. Tuoj pat ištraukėme teleskopą ir, žinoma, tai ji, su niekuo nesupainiojama besidairanti raiboji pelėda.
Pasigrožėję ramiai tupinčia pelėda, palikome ją toliau žvalgytis ir patraukėme atgalios. Kelios valandos kelio, trumpas sustojimas prie dar vieno sraunaus upelio, dar trys Jos‘o rasti vandeniniai strazdai, skrydis į Rygą, kelionė automobiliu į Vilnių.
Taip baigėsi dviejų iš mūsų pirmas „tvičas“ užsienyje.
Po mėnesio Jos‘as vėl grįžo į Švediją – dar vienas maniakiškas savaitgalis su retenybėmis: juodagurklis strazdas straksintis sode, didysis apuokas futbolo stadione … ir žavinga, šį kartą draugiškesnė fotografavimui, raiboji pelėda.
