Stebėti retenybių į egzotiškąjį Tailandą

Tailandas - puiki šalis ne tik poilsinei ar pažintinei kelionei, bet ir nuostabi vieta paukščių stebėtojams. Bankokas ar Puketas - gerai žinomi poilsiautojams šalies taškai. Norintiems ne tik mėgautis saule ar paplūdimiais, bet ir įžengti į džiungles ar aplankyti druskų tvenkinius, kur gausu vietinių ar migruojančių paukščių, Tailandas yra šalis, į kurią norisi sugrįžti vėl ir vėl. Šalies plotas - virš pusės milijono kvadratinių kilometrų, o didžiausias atstumas - virš tūkstančio aštuonių šimtų kilometrų. Toks dydis įtakoja ne tik įvairų klimatą šalies teritorijoje, bet ir vietų pasirinkimą, kur vykti per tas kelias atostogų savaites. Mums ši kelionė buvo pirma Tailande ir turėjome tik dvi savaites, dėl to nusprendėme nebandyti aprėpti kuo daugiau šalies vietovių, o susikoncentruoti į kelias teritorijas aplink šalies sostinę Bankoką – Pak Bia kyšulio (angl. Laem Pak Bia) druskų tvenkinius ir pelkėtas vietoves, Kračano slenksčių (angl. Kaeng Krachan) bei Kau Jajaus (angl. Khao Yai) nacionalinius parkus. Mums pasisekė, kad nusipirkus lėktuvo bilietus pamatėme, kad Tailando konsulatas Vilniuje (http://www.thaiconsulate.lt) taiko akciją ir užsakant vizas iki kovo mėnesio jas galima gauti nemokamai. Susipažinę su vizų reikalavimais, užsisakėme viešbutį pirmom trim nakvynėm Petčabūrio (angl. Phetchaburi) mieste, surinkom visus reikiamus dokumentus ir be jokio vargo, per vieną savaitę, gavome Tailando vizas. Be abejo, dar trūko vieno svarbaus informacijos šaltinio - Tailando paukščių vadovo. Peržiūrėję atsiliepimus išsirinkome - 2016 metų leidimo Craig Robson “A Field Guide to the Birds of Thailand”, kurio didžiausias nepatogumas yra, kad prie paukščių paveikslėlių nėra rūšies pavadinimo, o tik skaičiukai. Planuodami savo kelionę vadovavomės puikiu informacijos šaltiniu anglų kalba - http://www.thaibirding.com/locations/locations_map.htm. Jame gausu informacijos apie paukštininkams svarbias teritorijas, jose galimas rasti rūšis ir gan detalias instrukcijas kaip ten patekti. Tailande galima pamatyti tikrai nuostabių, egzotiškų bei endeminių paukščių, o šalies paukščių rūšių sąraše yra virš 1000 rūšių. Tačiau vienas iš mūsų kelionės pagrindinių tikslų buvo pamatyti šaukštasnapį bėgiką (Calidris pygmaea), kurio keli individai kasmet žiemoja Pak Bia kyšulio druskų tvenkinių teritorijose.

Laem Pak Bia druskų tvenkiniuose matinasi tilvikai (tarp jų ir šaukštasnapis bėgikas)

Šaukštasnapis bėgikas - vienas iš charizmatiškiausių tilvikų, tačiau, deja, ir vienas iš labiausiai nykstančių paukščių mūsų planetoje. 2014 m. duomenimis pasaulinė šaukštasnapių bėgikų populiacija buvo vertinama iki 250 porų. Nuo 2011 m. gana sėkmingai įgyvendinamas šaukštasnapių bėgikų perėjimo inkubatoriuje (kiaušiniai surenkami iš laisvėje perinčių tilvikų lizdų) ir paaugusių jauniklių paleidimo į laisvę projektas, taip siekiant sumažinti paukščių mirtingumą pačiu pavojingiausių jų gyvenimo laikotarpiu. Šie tilvikai peri Čiukčių ir Kamčiatkos pusiasaliuose, Tolimuosiuose Rytuose, Rusijoje, ir kasmet migruoja apie 8 000 kilometrų per Rusiją, Japoniją, Šiaurės Korėją, Pietų Korėją ir Dziangsu (angl. Jiangsu) krantą į žiemavietes Kinijos pietuose, Bangladeše, Mianmare ir Tailande. Būtent Tailandas, o ypač Tailando įlankos pakrantė ir Petčabūrio provincija su Pakh Thale druskos kasyklų tvenkiniais, yra ta vieta, kuri jau eilę metų vilioja būrius paukštininkų, trokštančių išvysti šiuos nepaprastus tilvikus. Mums atrodė, kad dėl tokios mažos rūšies populiacijos surasti paukščius bus labai sunku, dėl to mes šių mažylių paieškoms skyrėme tris dienas. Tačiau, pasirodė, kad retuosius bėgikus rasti yra lengviau nei galvojome (o gal čia tik mums nusišypsojo paukštininkų dievai) ir mums pavyko juos stebėti visas tris mūsų apsilankymo Pak Bia kyšulio druskų tvenkinių teritorijose dienas. Dėl gerai išvystytos turizmo infrastruktūros, patogios geografinės padėties (vos apie trejetas valandų kelio nuo tarptautinio Bankoko oro uosto) ir didelės vandens paukščių rūšių įvairovės Pak Bia kyšulys /Pak Thale tapo viena iš pagrindinių tilvikų stebėjimo vietų Tailande, o Petčabūrio provicija viena iš geriausių paukštinėjimosi atžvilgiu šalyje. Sausojo sezono metu, nuo rugsėjo pabaigos iki gegužės, šiose vietose žiemoja daugybė tilvikinių paukščių, garnių, kirų ir žuvėdrų. Šaukštasnapiai bėgikai žiemavietėje užsibūna nuo spalio pabaigos iki kovo pabaigos. Šie bėgikai yra ne vienintelė reta rūšis, kuri traukia paukštininkus į šį rojų. Be šaukštasnapio mažylio čia taip pat stebėjome gausybę kitų tilvikinių paukščių: terekijas (lot. Xenus cinereus), plokščiasnapius bėgikus (Limicola falcinellus) ar rytines kuolingas (Numenius madagascariensis) dideliuose didžiųjų kuolingų būriuose, o taip pat nykstantį ochotskinį tilviką (Tringa guttifer) ar juodakojo kirliko (Charadrius alexandrinus) labai retą porūšį dealbatus, kuris dar angliškai vadinamas White-faced Plover ir galimai bus išskirtas kaip atskira rūšis.

U6 balta vėliavėle paženklintas šaukštasnapis tilvikas

Tarp mūsų stebėtų šaukštasnapių bėgikų buvo vienas žieduotas individas balta vėliavėle su kodu U6 paženklintas paukštis. Kaip vėliau sužinojome - tai patelė, išperėta 2015 m. Šaukštasnapių bėgikų apsaugos svetainės (http://www.saving-spoon-billed-sandpiper.com) duomenimis ši patelė 2017 m. vasarą sėkmingai pasiekė perimvietę ir sudariusi porą su 2016 metais išperėtu, balta vėliavėle su kodu OC paženklintu, patinėliu susilaukė 2 palikuonių (prieš tai 4 kiaušiniai iš jų lizdo buvo paimti perinimui inkubatoriuje). Tai buvo pirmoji sėkmingai perinti pora, kurios abu partneriai buvo inkubatoriuje išauginti paukščiai. 2017 m. liepos 24 d. ši pora buvo stebėta su paaugusiu ir sėkmingai besimaitinančiu jaunikliu (plačiau skaitykite: http://www.saving-spoon-billed-sandpiper.com/2017/07/expeditions/news-from-the-field-chick-of-headstarted-pair-spotted/). Pak Bia kyšulio ir Pak Thale apylinkėse galima pėsčiomis nukeliauti iki paties Pak Bia smėlio iškyšulio (ką mes ir padarėme pirmąją dieną), kur gausu paukščių bei puikūs ir mažai turistų matantys paplūdimiai. Tik reikia rinktis atoslūgio laiką, kad keliauti paplūdimio smėliu, nes potvynio metu teks visą laiką kepurnėtis pakrantėje sukrautais didžiuliais akmenims, stengiantis neišsisukti kojos. Tačiau galima pasirinkti ir daugiau komfortišką būdą ir išsinuomoti laivelį, kuris kanalu nuplukdys iki pat vietos, o pakeliui galima stebėti diena besiilsinčias skraidančias lapes (šikšnosparnių gigantiškąsias giminaites), kurios saulei nusileidus būriais skrenda ieškoti vaisių ar žiedų maistui. Taip pat galima aplankyti aplinkos tyrimų ir vystymo projekto parką (angl. Environmental Research and Development Project), kuriame išvedžioti mediniai takai po mangrovių mišką, tvenkinių teritorijose džiugina didelė įvairovė garnių bei gigantiški varanai (angl. Monitor lizard).

Varanas (angl. Monitor lizard)

Kita žymi ir tikrai verta dėmesio Tailando vieta netoli (pasiekiama per tris valandas) sostinės Bankoko – Kračano slenksčių nacionalinis parkas (angl. Kaeng Krachan National Park). Parko teritorija apima beveik tris tūkstančius kvadratinių kilometrų ir ribojasi su Mianmaro siena. Parke dominuoja visažalių medžių džiunglės, karštis dienos metu mažiau varginantis nei pajūryje, o vakarais ar naktimis gali būti net vėsoka (mūsų viešnagės metu naktimis temperatūra nukrisdavo iki 18 laipsnių). Įvažiavimas į parko teritoriją mokamas, nakvynei rekomenduojamos vietos kempinguose - parke yra dvi puikiai įrengtos stovyklavietės (Bang Krang ir Panoen Tung) su dušais, restoranėliais, mini parduotuvėlėmis, tai net ir būnant gan toli nuo civilizacijos, būtiniausius poreikius galima patenkinti. Kai kurie parko darbuotojai labai draugiški ir noriai pasakojo apie parko gyvūniją ir augaliją. Restoranėliuose maitino labai skaniai ir nebrangiai, stovyklavimo įrangą (palapinę, miegmaišius ir kt.) galima išsinuomoti, baterijas galima įkrauti restoranėliuose. Tamsiu paros metu parko teritorijoje važinėti automobiliais neleidžiama dėl anksčiau kilusių incidentų su laukiniais drambliais, todėl stovyklavietės teritoriją reikia pasiekti iki saulėlydžio, o išvažiuoti leidžia po saulėtekio. Atrodytų džiunglėse nakvoti gan nesaugu, tačiau Bang Krang stovyklavietės teritorijoje be gausybės paukščių, beždžionių ir kartais pasirodančių smulkių kanopinių, kitų svečių mes nesulaukėme. Dramblius tikrai norėjome pamatyti, matėme šalia kelio ar takelių, kad jų būta, bet dienos metu jie pasitraukia gilyn į džiungles, o nakties metu laikosi kiek atokiau nuo žmonių. Vienas mūsų kaimynas, jau temstant grįždamas į stovyklavietę, matė kelią kertančią juodąjį leopardą. Stovyklavietės darbuotojai vakarais rengia savotišką atrakciją svečiams - likusį maistą (ryžius, daržoves ir pan.) sukrauna šalia miško apšviestoje aikštelėje, kur nuo restoranėlio galima stebėti į puotos vietą ateinančias pasmaguriauti dygliakiaules, kelių rūšių civetas ar kitus gyvūnus. Kelias dienas prieš mūsų apsilankymą buvo stebėtas malajinis lokys.

Dygliakiaulės

Iki pirmosios Bang Krang stovyklavietės veda asfaltuotas kelias, dėl to ji pasiekiama paprastu lengvuoju automobiliu. Antroji stovyklavietė, Panoen Tung, yra už gerų 15 kilometrų ir iki jos veda neasfaltuotas keliukas, kurio stovis labai priklauso nuo oro sąlygų, o kelionėje užtruksit bent pusvalandį. Praėjęs lietus dažnai komplikuoja pravažiavimą juo, o net ir geru oru važiuoti rekomenduojama tik aukšta prošvaisa bei visų ratų varomu automobiliu, nes kelias pastoviai kyla į kalną, įkalnės vietomis labai stačios ir dar keliose vietose kelią kerta upeliai, kurių srovės išgraužusios gilias duobes. Mes Bankoke buvome išsinuomavę mažą automobiliuką, kuris tikrai netiko kelionei prastais keliais. Todėl pirmoje stovyklavietėje mes prisijungėm prie grupės, kuri džipu buvo nužvežta iki Panoen Tung stovyklavietės, o grįžus sutarėm su vairuotoju/gidu, kad pavežėtų mus dar paieškoti paukščių. Kaip dažnai mums atsitinka, kelionė su gidu nebuvo labai sėkminga ir nieko įspūdingo mes nematėme. Džiunglėse paukščių stebėjimas ir fotografavimas turi savo niuansų. Balsai skamba iš visų pusių, tačiau jų savininkus pamatyti labai nelengva, o pamačius padaryti nuotrauką dar sudėtingiau dėl užstojančių šakų ar šviesos trūkumo (nepaisant ryškios saulės, miške po medžiais ganėtina prieblanda). Dėl šios priežasties rekomenduotina pasimokyti paukščių balsų bei turėti su savimi jų įrašų (tam puikus šaltinis www.xeno-canto.org).

Kračano slenksčių nacionaliniame parke verta praleisti kelias dienas ar net visą savaitę. Džiunglėse knibžda paukščių ir gyvūnų, o kelią kertančių upelių vagose maitinasi šimtai drugelių. Vieną dieną toje pačioje vietoje gali aptikti vienas paukščių rūšis, o kitą dieną ten pat randi jau kitas. Net neišeinant iš stovyklavietės galima ištisą dieną stebėti ar išgirsti daugybę paukščių. Mūsų nuostabai visai šalia palapinių teritorijos perėjo žalsvagalvis harpaktas (Harpactes oreskios). Medyje prie pat kelio uoksą įsirengusi ūsuotoji megalaima (Psilopogon incognitus) dažnai buvo matoma su maistu ant šakos, kiek aukščiau šaką kalė raudonkrūtė megalaima (Psilopogon haemacephalus). Per kelias dienas parko teritorijoje matėme šešias megalaimų (angl. barbets) rūšis. Taip pat parke galima rasti daugelį plačiažiočių (angl. broadbills) rūšių, nors mes pamatėme tik tamsųjį plačiažiotį (Corydon sumatranus). Laimingiesiems pavyksta džiunglėse surasti mažyles pitas (lot. pitta). Čia dažnai sutinkami ragasnapiai. Rytinis raibasis ragasnapis (Anthracoceros albirostris) - įprasta rūšis, bet mes matėme ir retesnes banguotojo riticero (Rhyticeros undulatus) ar rudojo kuoduotojo ragasnapio (Anorrhinus tickelli) rūšis. 

Rytinis raibasis ragasnapis

Geros vietos paukščių ir gyvūnų stebėjimui yra ir ne tik parko teritorijoje. Visai šalia parko yra įrengtos Ban Song bei Lung Sin girdyklos (angl. waterholes) pritraukiančios gausybę rūšių. Ten gyvūnai randa ne tik vandens, bet ir vaisių, kurių atneša prižiūrėtojai. Įrengtos slėptuvės sudaro puikias sąlygas būti visai šalia paukščių bei juos fotografuoti, filmuoti ar šiaip stebėti. Prie girdyklų matėme sidabrinę lofurą (Lophura nycthemera), rudakrūtę krūmyninę kurapką (Arborophila brunneopectus), žaliakoję krūmyninę kurapką (Arborophila chloropus) ar juodasprandį žydrąjį monarchą (lot. Hypothymis azurea), o taip pat kelis žinduolius: didžiąją kiaunę (Martes flavigula), mažąjį elniuką (Tragulus kanchil), auksanugarę voverę (Callosciurus caniceps), himalajinę dryžuotąją voverę (Tamiops mcclellandii). Mes buvome apsistoję Baan Maka lodžijoje (www.baanmaka.com), nuo kurios girdyklos yra visai šalia, o ir lodžijos teritorijoje galima pamatyti daug įvairių rūšių (kaip pavyzdžiui nektarininių šeimos atstovų).

Kitas mūsų kelionės tikslas buvo Kau Jajaus nacionalinis parkas iki kurio laukė virš 300 kilometrų atstumas, o taip pat pakeliui reikėjo apvažiuoti Bankoką. Tačiau kelionės metu planavome dar sustoti viename taške kur galima rasti auksuotąjį tilviką (Rostratula benghalensis). Tas taškas yra visai netikėtoje vietoje šalia 35 magistralės tik išsukus iš 4-osios, netoli McDonalds ir kitų pakelės maitinimo centrų (koordinatės 13.342, 99.84). Atvykus radome tokią gausą žmonių ir automobilių, kad mūsų viltis surasti šį nuostabų tilviką visai išblėso, tačiau užsisakėme maisto, atsisėdome ramiai prie stalo nuo kurio matėsi šalia esantis ryžių laukas ir pradėjome žvalgytis žiūronais. Po keliolikos minučių netikėtai priešingoje pusėje žolėse pamatėme paukščių porą. Pastatę monoklį supratome, kad tai mūsų ieškota rūšis. Porelė kuo ramiausiai valėsi plunksnas ir gaivinosi nuo karščio vandenyje visai nekreipdami dėmesio į aplinkinį triukšmą.

Tačiau ilgai negalėjome gėrėtis tuo vaizdu, nes mūsų laukė dar ilga kelionė.

Kau Jajaus nacionalinis parkas įkurtas dar 1962 metais ir yra vienas iš pirmųjų Tailando nacionalinių parkų, o taip pat vienas iš didžiausių šalyje. Per metus parką aplanko virš milijono lankytojų, todėl tiems kas ieško nuošalios ar ramios vietos, šis parkas gal nėra geriausias pasirinkimas. Nors mums pavykdavo pėsčiųjų takais nueiti gilyn į džiungles, kur ilgą laiką būdavome vieni supami tik beždžionių bei įvairių rūšių paukščių skleidžiamų garsų, kurių parke galima rasti virš 300. Drėgnuoju laikotarpiu parke reikia saugotis dėlių, nes jų džiunglėse apstu, o nepatogumų jos gali pridaryti nemažų. Iš pradžių mes svarstėme ar pirkti apsaugines “kojines” (kurias galima rasti vietinėse parduotuvėlėse), tačiau mūsų avalynė nebuvo tinkama ir vargiai apsauga būtų padėjusi. Matėme lankytojus iš užsienio, kurie apsiginklavę ilgomis kelnėmis, aukštaauliais batais bei tomis “kojinėmis” kentė 30 laipsnių karštį, bet vietinių trumpomis kelnėmis bei sandalais vaizdas mus kiek nuramino. Ir tikrai mūsų buvimo parke metu jokių problemų su dėlėmis neturėjome.

Parko infrastruktūra puiki - pagrininiai keliai asfaltuoti, parko visą teritoriją galima pervažiuoti nedideliu lengvuoju automobiliu, erdvios stovyklavietės su patogumais bei visos reikiamos įrangos (palapinės, miegmaišiai, kilimėliai, anglys ir pan.) nuomos galimybėmis. Taip pat čia paprasčiau su apgyvendinimu - yra ne tik stovyklavietės kur galima apsistoti su palapine, bet ir lankytojams skirti namai. Tiesa, mes pasirinkome nakvynę palapinėje nuošalesnėje Pha Kluaymai stovyklavietėje, tai apie didesnius patogumus ne ką galime papasakoti. Tačiau stovyklavietę tikrai galime rekomenduoti, nes paukščių stebėtojams pamatyti ar nufotografuoti daugelį rūšių galima vaikštant pėsčiomis aplink. Parko teritorijoje yra eilė gerai pažymėtų pėsčiųjų takų, kurie veda į džiungles, o taip pat įrengtų slėptuvių gyvūnų ar paukščių stebėjimui. Vienas iš įdomesnių takų yra taip vadinamas “33 kilometro” takas (nes prasideda ties pagrindinio kelio atitinkamu kilometru) ir veda gilyn į džiungles. Šiame take mes radome dryžojo tulžio (Lacedo pulchella) patelę su driežu snape, rudapilvę krūmyninę gegutę (Phaenicophaeus sumatranus) bei didžiuosius jaučiaragius (Buceros bicornis). Šiuos milžinus iš pradžių išgirdome skrendančius. Jų sparnų skleidžiamas garsas buvo toks neįprastas ir stiprus, kad nustėrę klausėmės ir negalėjome suvokti, ar tai malūnsparnis atskrenda, o gal drambliai yra kažkur netoliese, ar koks kitas mums nežinomas padaras tuoj mus užpuls. Palyginimui gulbės nebylės skrydžio garsas būtų tik lengvas šnaresys. Minėti milžinai praūžė mums virš galvų, nutūpė netoliese gigantiško medžio lapijoje ir patinas elegantiškai pradėjo maitinti patelę kažkokiomis miniatiūrinėmis uogytėmis.

Didieji jaučiaragiai

Šiame take ieškojome ir raudongalvio harpakto (Harpactes erythrocephalus), tačiau pavyko tik išgirsti balsą, o pačio raudonojo paukščio - ne. 

Ties naujojo parko ofisu atviras plotas - kaip ir pieva, tik sausa, o žolės kur ne kur. Ten, tiesiog atvirame lauke, o ne kokiame šlaite, urvelius kasa rudagalviai bitininkai (Merops leschenaulti), laksto įvairūs driežai, tarp retos žolės pamatėme besiilsintį rytinį perkūno oželį (Gallinago stenura), medžių lapijoje grobio tykančią šikrą (Accipiter badius), o kiek toliau ant laidų - bengalinius žalvarnius (Coracias benghalensis). 

Rytinis perkūno oželis

Bengalinis žalvarnis

Išbandėme ir taką, kuris prasideda prie naujojo parko ofiso ties ežeriuku. Takas veda tai nuokalnėn, tai vėl aukštyn, netikėčiausiose vietose matėme, kad būta dramblių, tik visiškai neaišku, kaip per tokią tankmę jie ten prasibrauna. Besileisdami nuo kalno, tarp lapijos, kažką lesinėjančią nuo žemės, pamatėme tailandinę lofurą (Lophura diardi). Tikrai vertas ilgo pasivaikščiojimo karštą dieną laimikis.

Nuo Pha Kluaymai stovyklavietės, kurioje nakvojome, veda kitas ilgas takas, kažkada, matyt, buvęs populiariu, nes vietomis buvo išklotas kaip šaligatvis džiunglėse, kuris šiomis dienomis suiro ir liko panašesnis į mums labiau patikusį natūralų taką. Takelis veda šalia upelio (ar lietaus sezonu upės) vagos, kuriuo galima pasiekti vaizdingus krioklius. Deja mūsų kelionės metu vandens buvo mažai (o gal ir laimei, nes priešingu atveju turbūt tektų gintis nuo dėlių). Ten kur turėjo šniokšti kriokliai bėgo tik plonytė srovelė. Nežiūrint į išsekusį upelį, gamtos vaizdai nuostabūs, ėjome nuolat lydimi beždžionių balsų bei spalvingų drugelių, o šalia tako pavyko rasti mūsų trokštamą raudongalvį harpaktą (Harpactes erythrocephalus).

Kelionę Tailande baigėme prie sostinės, kur taip pat galima rasti gerų vietų paukščių stebėjimui. Viena iš jų - Bang Poo (koord. 13.517, 100.656). Nors tai populiari vieta, kurią lanko ir vietiniai, ir turistai, bet jos vieta, pajūryje, suteikia galimybę apžvelgti tiek pajūrį, tiek ir šalia esančius tvenkinius, kuriuose gausu tilvikinių, o paukščius patogu stebėti iš įrengtų slėptuvių. 

Praleistos dvi savaitės Tailande prabėgo labai greitai, kelionė paliko daug stiprių įspūdžių, o grįžtant namo jau galvojom kaip būtų gerai sugrįžti dar kartą į egzotiškąjį Tailandą. 

Straipsnis parengtas žurnalo "Paukščiai" 37 numeriui