Bilietus į Marakešą nusipirkome dar apie Naujus metus ir nekantraudami ruošėmės kelionei. Informacijos sėmėmės iš Dave Gosney knygelių “Finding birds in Morocco” (http://www.easybirder.co.uk/Books.html) bei kitų internete nesunkiai randamų paukščių stebėtojų kelionių ataskaitų (angl. Trip report).
Kelionės maršrutą pasirinkome “pagal laikrodžio rodyklę”, t.y. nuo Marakešo, per Atlaso kalnus, važiavome N9 ir N10 keliais į rytus iki dykumų ties Merzūga (angl. Merzouga), tuomet N12 keliu grįžome į pajūrį ties Tiznit miesteliu, po ko kilome pajūriu į šiaurę, nuo kur tikėjomės pasiekti Kasablanką ir grįžti į Marakešą.
Jau vasario mėnesį kilo abejonių ar mūsų kelionė įvyks, nes naujienos apie koronaviruso (COVID-19) situaciją Kinijoje bei Italijoje ėmė dominuoti medijoje. Blogiausia buvo tai, kad mūsų jungtinis skrydis į Marakešą buvo per Veneciją. Artėjant kelionės datai su nerimu stebėjome skrydžių situaciją, bet laimei mūsų skrydis nebuvo atšauktas ir mes nusprendėme ryžtis ilgai lauktai kelionei.
Kovo 8 dieną pakilome iš Vilniaus oro uosto pustuščiame Ryanair lėktuve. Nors skraidome jau daugelį metų, bet dar nebuvo tekę matyti tokio mažo keleivių skaičiaus (jų gal buvo iki 20). Skrydis neprailgo ir jau už kelių valandų buvome Venecijos oro uoste. Lagaminus turėjome atsiimti, nes jungtiniai skrydžiai buvo pirkti atskirai, o šešias valandas nusprendėme praleisti ne (galimai virusuotose) oro uosto patalpose, bet lauke. Laimei oras buvo puikus ir saulėtas, įsitaisėme pievelėje prie įėjimo ir nerimaudami laukėme lėktuvo į Marakešą. Laiką prastumti padėjo, kad ir negausūs, bet vis pasirodantys paukščiai - vienspalviai varnėnai (lot. Sturnus unicolor, angl. Spotless starling) ir nuolat virš galvų zujančios uolinės kregždės (lot. Ptyonoprogne rupestris, angl. Crag martin) ir kt. Stebėdami išvykimų informaciją, matėme eilę atšauktų skrydžių, bet mūsiškis nebuvo tarp jų. Oro uoste buvo apstu informacijos apie virusą ir kaip nuo jo saugotis, bet žmonių buvo nedaug, dalis jų nedėvėjo kaukių, o ir kažkokių specializuotų patikrinimų nebuvo. Jau vakarop praėjome oro uosto patikrą, vėl atidavėme lagaminus ir nuskubėjome prie išvykimo vartų. Šį kartą lėktuvas buvo beveik pilnas ir apie “saugų” dviejų metrų atstumą nebuvo ir kalbos, dauguma keleivių buvo tamsaus gymio, matyt marokiečiai grįžtantys atgal į tėvynę.
Vieną valandą vėluodami, apie vidurnaktį, nusileidome Marakešo oro uoste. Dar lėktuve išdalino užpildyti anketas dėl koronaviruso. Išėję iš lėktuvo ir patekę į oro uosto patalpas, atsidūrėme ilgoje eilėje. Kiekvienas keleivis buvo fotografuojamas, matuojama temperatūra ir tikrinama užpildyta anketa. Kol sulaukėme savo eilės, praslinko dar valanda. Vizų procedūros palyginus su koronaviruso buvo greitos ir paprastos.
Išėjus iš oro uosto mus pasitiko taksistų būrys, kurie mielai siūlėsi pavėžėti už 150 dirhamų (~15 eurų). Mūsų užsakytas viešbutis buvo visai netoli oro uosto (pagal Google Maps apie du kilometrai). Už tokią sumą Vilniuje atvažiuotume iki namų kitame miesto gale, todėl nesustodami pėsčiomis keliavome toliau. Keli pasiviję taksistai jau ir kainą nuleido iki 100 dirhamų, bet mums vis tiek atrodė per daug. Šaligatvis ties oro uostu visai geras ir gana sparčiai judėjome į priekį, bet pasukus į šoninę gatvelę su menku apšvietimu pradėjome abejoti sprendimu atsisakyti taksi. Pagal žemėlapį iki mūsų nakvynės vietos buvo likę keli šimtai metrų. Prie mūsų privažiavo automobilis su švyturėliais, iš kurio išlipo neuniformuotas vyriškis. Angliškai paklausinėjęs kur mes einam ir paprašęs viešbučio telefono numerio, paskambino ir liepė mums krauti lagaminus į automobilį ir važiuoti su juo, nes tokiu laiku vaikštinėti toje vietoje nėra saugu. Pradžioje mes įtariai vertinom tokią paslaugą ir net prašėm vyriškio dokumentų, o dar labiau sunerimom, kai automobilis važiavo ne ten, kur mums rodė žemėlapis. Tik kai pamatėme pasitinkančius mūsų nakvynės šeimininkus, supratome, kad žemėlapis būtų mus suklaidinęs ir neaišku kiek dar laiko būtume klaidžioję tamsiomis, naktinėmis Marakešo gatvelėmis.
Ryte prabudom žvaliai nusiteikę, už lango girdint dryžuotųjų startų (lot. Emberiza sahari, angl. House bunting) balsus. Pasiėmėme išnuomotą automobilį, užsukome dar apsipirkti į parduotuvę ir pajudėjome link pirmojo paukščių stebėjimo taško ties Asni miesteliu.
Pakeliui stabtelėjome prie tiltuko per padžiūvusį upelį, kuris, matyt, kartais pavirsta sraunia upe. Dauguma paukščių buvo įprasti lietuviškam pavasariui - baltosios kielės, naminiai žvirbliai, žaliukės, čivyliai, dagiliai, svilikėliai, keršuliai, šelmeninės kregždės ir kt., bet matėme ir retesnes rūšis kaip mažuosius ar ibiškuosius garnius, kalnines kieles ar kuoduotuosius vieversius. Trumpam iš už kalno pasirodė plėšrūnas panašus į juostuotąjį sakalinį erelį (lot. Aquila fasciata), bet per trumpai, kad galėtume užtikrintai identifikuoti, tačiau kiek vėliau galėjom pamatyti ir pasigrožėti šviesios formos nykštukiniu ereliu (lot. Hieraaetus pennatus). Taip pat pavyko pamatyti afrikinę mėlynąją zylę (lot. Cyanistes teneriffae, angl. African blue tit), kuri labai panaši į mūsų mėlynąją zylę, bet spalvos daug tamsesnės ir kontrastingesnės.
Žinojom, kad netoliese yra dykuminės devynbalsės (lot. Sylvia deserticola, angl. Tristram's warbler) vieta, tai nuskubėjome į jos paieškas. Išvaikščiojus gausių krūmynų teritoriją pagaliau pavyko pamatyti slapukę devynbalsę.
Ypač mus traukė Atlaso kalnai ir žymusis Oukaimedeno miestelis. Nors atstumas nėra didelis, bet vingiuotais kalnų keliukais užtrukom gerą valandą kol užkilom į kalnus ir pasiekėm vietas kur galima rasti Levaljano meletą (lot. Picus vaillantii, angl. Levaillant's woodpecker) pavadintą prancūzų keliautojo ir ornitologo Fransua Levaljano garbei. Išvaikščiojom miškelį, bet meletos neradom. Šalia kelio sklandė mažieji (lot. Falco naumanni, angl. Lesser kestrel) ir paprastieji (lot. Falco tinnunculus) pelėsakaliai, ant didelio akmens tupėjo stepinis suopis (lot. Buteo rufinus, angl. Long-legged Buzzard). Važiuojant aukštyn mus nustebino palšasis grifas (lot. Gyps fulvus, angl. Griffon vulture), kuris tupėjo ant gyvenamojo namo stogo atbrailos prie pat kelio ir visiškai nesibaidė žmonių.
Kylant link Oukaimedeno miestelio, mus pasitiko didelis raudonsnapių alpinių kuosų (lot. Pyrrhocorax pyrrhocorax, angl. Red-billed chough) būrys, o prie pačio miestelio parkavimo mokesčių rinkėjai. Nors mokestis simbolinis, bet ne slidinėjimo sezono metu atrodė, kad mes buvome vieninteliai svečiai ir mokesčio rinkimas buvo tiesiog būdas pasipelnyti iš turistų.
Paukščių Oukaimedeno apylinkėse nebuvo daug, gal dėl to, kad atvykome jau po pietų. Dairėmės pagrindinių įžymybių - afrikinių raudonsparnių dykuminių sniegenų (lot. Rhodopechys alienus, angl. African crimson-winged finch), tačiau niekur negalėjome jų rasti, net pradėjome nerimauti, kad dėl ištirpusio sniego jos pasitraukė aukščiau į kalnus. Na, o kalninių žvirblių (lot. Petronia petronia, angl. Rock sparrow) matėme didelius būrius, kurie drąsiai maitinosi pakelėje. Prie raudonsnapių alpinių kuosų prisijungė ir geltonsnapių alpinių kuosų (lot. Pyrrhocorax graculus, angl. Alpine chough) būreliai, tačiau mes tikėjomės iš šios vietovės daugiau. Artėjant vakarui reikėjo susirasti nakvynę, o paukščių paieškas atidėti kitam rytui. Pačiame miestelyje mums pasiūlė kambarį už 60 eurų, kas mums pasirodė per daug ir nutarėme paieškoti kitur. Pasirodė, kad tai padaryti ne taip paprasta ir tik po 20 kilometrų vingiavimo serpentinu ir nekantriai stebint kiekvieną namą pasiekėme „Aurocher“ viešbutį (https://www.aurocher.com/), kuris nebuvo pigus, bet paukščių stebėtojams tikrai galime jį rekomenduoti dėl puikių vaizdų iš restorano lauko terasos, skanaus maisto, teritorijoje esančių vandens telkinių ir krūmynų, kurie pritraukia įvairius paukščius.
Kitą rytą grįžome vėl į Oukaimedeną ir nenusivylėme: gana greitai radome raudonsparnes dykumines sniegenas, kurios nedideliais būreliais skraidė iš vieno slėnio krašto į kitą. Pradžiugino būrelis raguotųjų vieversių (lot. Eremophila alpestris, angl. Horned Lark), kurie maitinosi skurdžioje akmeningoje dirvoje.
Tačiau mums vis dar trūko Levaljano meletos. Vienoje kelionės ataskaitoje buvo parašyta, kad meleta buvo rasta netoli mūsų buvimo vietos. Siauras akmenuotas keliukas vingiavo aukštyn į kalną, kopdami atidžiai klausėmės, bet iš pradžių girdėjome ir matėme tik keršulius bei didžiuosius marguosius genius. Gerokai pakilus keliuku, nusukome giliau į mišką kur išgirdome ilgai lauktą meletos balsą. Teko gerokai pavargti besikabarojant stačiu apaugusiu kalno šlaitu, kol pamatėme slapukę. Meleta vis perskrisdavo iš vieno medžio į kitą ir nutūpdavo šakų tankumyne, tačiau mums visgi pavyko šią naują “gyvenimo paukščių sąrašo” rūšį ne tik išgirsti, bet ir apžiūrėti.
Toliau judėjome į rytus link Ouarzazate, kur planavome praleisti naktį. Atstumas kiek daugiau nei 200 km, bet keliauti reikia vos ne 5 valandas, o mes dar planavome paieškoti kūltupių ties Amerzgane miesteliu. Dažni kelio remontai, nemažai lėtai važiuojančių sunkvežimių ir greičio ribojimų lėtino mūsų greitį. Vienu metu neiškentėme ir aplenkėme sunkvežimį neleistinoje vietoje. Pravažiavus kelis kilometrus buvome sustabdyti policijos. Nesupratome, kaip jie sužinojo apie pažeidimą, bet buvo labai mandagūs, gerai kalbėjo angliškai, paklausė ar pirmą kartą Maroke ir priminę, kad kelias pavojingas ir reikia laikytis ribojimų, leido važiuoti toliau neskyrę jokios baudos.
Stebint vietinių gyvenimą toliau nuo didžiųjų miestų koronaviruso grėsmės nejutome, žmonių su kaukėmis ar kažkokių suvaržymų nesimatė. Gyvenimas ėjo sava vaga, o mes pasinėrėme į gamtos ir paukščių stebėjimo malonumus.
Ties Amerzgane pasukome iš N9 kelio piečiau į RP1505 kelią, kuris veda per kalvotą dykumą puikiai tinkančią kūltupių paieškoms. Pirmi rasti paukščiai buvo pora dykuminių vieversių (lot. Ammomanes deserti, angl. Desert lark), kurie, matyt, kažkur netoliese perėjo. Netrukus pamatėme ir dykuminį (lot. Oenanthe deserti, angl. Desert wheatear) bei sacharinį (lot. Oenanthe leucopyga, angl. White-crowned wheatear) kūltupius, o pakeliui jau buvome matę mums įprastą kūltupį (lot. Oenanthe oenanthe) bei margasparnį kūltupį (lot. Oenanthe moesta, angl. Red-rumped wheatear). Beje, Oukaimedeno apylinkėse mums pavyko rasti ir “Magrebo” baltakepurį kūltupį (angl. Maghreb wheatear), kuris lyg dar nėra išskirtas kaip atskira rūšis ir kol kas laikomas kaip baltakepurio (lot. Oenanthe lugens) porūšis, bet, matyt, tai tik laiko klausimas.
Saulė leidosi, todėl skubėjome pasiekti Ouarzazatę. Čia vėl įsitikinome, kad žemėlapyje rodomos viešbučių koordinatės gali būti su gana didele paklaida, dėl to nereikia labai jomis pasikliauti (tiesa Google maps rodo teisingai). Paklausinėjus vietinių radome „Résidence Rosas“ ir jau su tamsa įsikūrėme nakvynei erdviuose trijų kambarių apartamentuose su virtuve, kurie mums kainavo tik 30 eurų.
Ryte vėl laukė kelionė - apie 120 km iki Boumalne Dades gyvenvietės. Šalia Ouarzazate yra nebūdingas Marokui didelis vandens telkinys - Barrage El Mansour Eddahbi ežeras, todėl nuvažiavome ieškoti privažiavimo prie jo. Ežeras mūsų vizito metu buvo gan nusekęs, vanduo nuo krantų atsitraukęs ir atrodė, kad tai turėtų būti ypatingas traukos taškas tilvikams. Deja tilvikų buvo mažai, palei vandenį lakstė tik jūriniai kirlikai ir vienoje vietoje pastebėjome kelias avocetes. Taip pat matėme keliasdešimtinį didžiųjų kormoranų būrį, ausuotuosius kragus, didžiąsias antis, pilkuosius ir didžiuosius baltuosius garnius, kelias poras rudųjų urvinių ančių (lot. Tadorna ferruginea, angl. Ruddy Shelduck), o virš ežero salos praskrido sakalas keleivis.
Atvykę į Boumalne Dades neskubėjome apsistoti nakvynei, nes pagrindinis šių apylinkių tikslas yra įžymusis „Tagdilt“ kelias (angl. Tagdilt track), garsėjantis didele vieversių įvairove, kūltupių gausa bei gera vieta smiltvištėms. Dar vakare (nors rytas kur kas geresnis laikas) be įprastų kuoduotųjų vieversių radome dryžauodegį smiltvieversį (lot. Ammomanes cinctura, angl. Bar-tailed lark), didįjį trumpapirštį (lot. Calandrella brachydactyla, angl. Greater short-toed lark) ir baltagurklį raguotąjį (lot. Eremophila bilopha, angl. Temminck's lark) vieversius.
Atvykę į Boumalne Dades neskubėjome apsistoti nakvynei, nes pagrindinis šių apylinkių tikslas yra įžymusis „Tagdilt“ kelias (angl. Tagdilt track), garsėjantis didele vieversių įvairove, kūltupių gausa bei gera vieta smiltvištėms. Dar vakare (nors rytas kur kas geresnis laikas) be įprastų kuoduotųjų vieversių radome dryžauodegį smiltvieversį (lot. Ammomanes cinctura, angl. Bar-tailed lark), didįjį trumpapirštį (lot. Calandrella brachydactyla, angl. Greater short-toed lark) ir baltagurklį raguotąjį (lot. Eremophila bilopha, angl. Temminck's lark) vieversius.
Naktį praleidome Boumalne Dades, o anksti ryte vėl grįžome į „Tagdilt“ kelią. Ši vieta neabejotinai viena iš geriausių kelionėje ir tikrai rekomenduojame ją aplankyti būnant Maroke ir važiuojant link Merzūgos dykumų. Netoli miesto sąvartyno reikia nusukti į žvyrkelį pietų kryptimi iš N10 kelio (koord. 31.366, -5.960) arba apie 5 kilometrus pavažiavus į rytus N10 keliu pasukti į asfaltuotą RP1504 kelią, važiuoti į pietus apie 8 km ir pasukti į žvyrkelį einanti į vakarus (koord. 31.301, -5.870), kuris turėtų atvesti atgal iki miesto sąvartyno. Žvalgybą pradėjome nuo RP1504. Tik pasukę vakarų kryptimi pamatėme būrius skraidančių vieversių. Dauguma buvo trumpapirščiai, bet kartu su jais buvo ir keli baltagurkliai raguotieji.
Praskrido, matyt migruojanti, nendrinė lingė, o mes po truputi judėjome toliau. Privažiavę nedidelę oazę apsodintą žemaūgiais medeliais radome būrelį storasnapių dykuminių sniegenų (lot. Bucanetes githagineus, angl. Trumpeter finch), o netoliese vis pasirodydavo juodasparnis bėgūnėlis (lot. Cursorius cursor, angl. Cream-colored courser).
Nors biotopas skurdus, kuriame vyrauja smėlis, žvyras ir reta augmenija, vietiniai paukščiai prisitaikę prie aplinkos ir juos sunku pastebėti. Atidžiai “skenuodami” žiūronais vieną pakalnę pastebėjome baltapilves smiltvištes (lot. Pterocles alchata, angl. Pin-tailed sandgrouse). Jos neskubėdamos maitinosi ir žiūrint plika akimi nesunkiai būtų galima praleisti šią įdomią rūšį. Žinojome, kad toje vietoje galima rasti ne vieną smiltviščių rūšį, todėl akylai žvalgėmės ir klausėmės. Netrukus šalia kelio pakilo smiltvištės ir nuskrido. Pagal balsą atpažinome juodapilves smiltvištes (lot. Pterocles orientalis, angl. Black-bellied sandgrouse). Pavažiavus toliau pavyko jas vėl rasti ir apžiūrėti geriau.
Taip pat labai norėjome pamatyti storasnapį vieversį (lot. Ramphocoris clotbey, angl. Thick-billed lark), išmaišėme skersai ir išilgai dykumą, bet trokštamo vieversio niekur nebuvo, tačiau aptikome kitą charizmatišką rūšį - kukutinį vieversį (lot. Alaemon alaudipes, angl. Hoopoe lark). Jau išvažiavus iš teritorijos atsitiktinai stabtelėjome patikrinti nedidelę lomelę apaugusią vešlesne žaluma ir ten mūsų laukė išsvajotas prizas - net trys storasnapiai vieversiai!
Daug laiko negalėjome skirti paukščių paieškoms, nes dar planavome pasiekti rytines dykumas ties Merzūga gyvenviete ir laukė 250 km kelionė, o taip pat norėjosi patikrinti vietą, kurioje prieš kelis metus buvo stebėtas dykuminis didysis apuokas (lot. Bubo ascalaphus, angl. Pharaoh eagle-owl). Nuvykę į apuoko vietą, praleidome pusvalandį skenuodami uolas, bet paukščio neradome, o ir netoli uolos įrengta futbolo aikštelė neatrodė palanki apuoko perimvietei.
Iš Dave Gosney knygelės matėme, kad yra viena vieta pakeliui, kur galima rasti dykuminę prinją (lot. Scotocerca inquieta, angl. Streaked scrub warbler) ir akiniuotąją devynbalsę (lot. Sylvia conspicillata, angl. Spectacled warbler). Po kelių valandų kelionės pagaliau pasiekėme vietą šalia N10 kelio. Sunku suprasti, kaip ta vieta buvo atrasta, nes reikia sustoti šalikelėje ir eiti šiaurės kryptimi link krūmynų (koord. 31.757, -4.839). Žiūrint nuo kelio, tai niekuo neišsiskirianti vieta, bet tikrai verta apsilankymo. Mes čia pamatėme ne tik dykuminę prinija ir akiniuotąją devynbalsę, bet taip pat iš vos kelių metrų atstumo storasnapius vieversius ir mūsų didelei nuostabai išgirdome, matyt migruojančio ir pailsėti sustojusio sunkiai randamo diupono vieversio (lot. Chersophilus duponti, angl. Dupont's lark) giesmę.
Nakvynės vietai pasirinkome viešbutį “Hôtel Yasmina”, kuris buvo žinomas iš kelionių aprašymų bei siūlė visureigio nuomą su vairuotoju kelionei į dykumą stebėti paukščių. Nors viešbutis gana brangus, bet į kainą įskaičiuoti pusryčiai ir vakarienė, kas mums buvo palanku. Apsistojome trims nakvynėms ir apylinkėse praleidome dvi pilnas dienas.
Jau tą patį vakarą iš artimųjų Lietuvoje pradėjo plaukti grėsmingos žinutės apie planuojamą paskelbti karantiną ir gąsdinimai, kad jei nesuskubsime tuoj pat, tai nežinia kaip ir kada sugrįšime. Tačiau mūsų kelionė buvo dar tik įpusėjusi, o ir atvykome į taip lauktą vietą iš kurios tikrai nesinorėjo tuoj pat bėgti.
Jau tą patį vakarą iš artimųjų Lietuvoje pradėjo plaukti grėsmingos žinutės apie planuojamą paskelbti karantiną ir gąsdinimai, kad jei nesuskubsime tuoj pat, tai nežinia kaip ir kada sugrįšime. Tačiau mūsų kelionė buvo dar tik įpusėjusi, o ir atvykome į taip lauktą vietą iš kurios tikrai nesinorėjo tuoj pat bėgti.
Taigi likome ir nuo ankstyvo ryto patraukėme pėsčiomis per dykumą link berberų gyvenvietės, kurioje tikėjomės rasti dykuminį žvirblį (lot. Passer simplex, angl. Desert sparrow), o pakeliui pamatyti ir smiltviščių. Nors atstumas nedidelis (apie 3,5 km), bet kelionė klampojant per birius smėlynus užtruko virš valandos, o ir kopos, bandant eiti tiesiausiu keliu, vietomis tokios stačios, kad teko repečkotis keturiomis, todėl suradę kupranugarių taką, toliau keliavome juo. Vis žvalgėmės smiltviščių, bet nieko, išskyrus dykuminius kranklius (lot. Corvus ruficollis, angl. Brown-necked raven), neradome.
Pagaliau pasiekėme gyvenvietę, kur besidairydami visur ieškojome retojo žvirblio. Anksčiau jį buvo galima rasti net ir prie mūsų viešbučio, bet jau keli metai, kai dykuminių žvirblių labai sumažėjo ir juos aptikti yra kur kas sunkiau. Mums bevaikštinėjant pasirodė vietinis vyriškis visai gerai kalbantis angliškai ir pasiteiravo, ar mes ieškom žvirblio. Gavęs patvirtinimą, mus nusivedė į palmių sodelį, kur anot šeimininko perėjo mūsų trokštamas žvirblis. Ir tikrai ant vienos iš palmių pamatėme šviesiai pilką paukštuką - gražuolį patiną, kuris leidosi apžiūrimas iš arti. Netoliese maitinosi ir raudonakė devynbalsė (lot. Sylvia melanocephala, angl. Sardinian Warbler), o taip pat ir mums įprasti naminiai žvirbliai. Atsigrožėję dykuminiu žvirbliu nuskubėjome atgal, nes saulė jau buvo aukštai, oro temperatūra kaito, atrodė, kad gali siekti ir 30°C, ir kelionė buvo dar sunkesnė.
Pasiekę automobilį, nuvažiavome link pietuose esančios oazės su sodais, kur tikėjomės aptikti sacharinę strazdinę timalliją (lot. Argya fulva, angl. Fulvous babbler). Išvaikščiojom sodus, patikrinom ir aplink teritoriją, bet timalijų niekaip negalėjome rasti. Grįžtant atgal prie automobilio šeštas jausmas pakuždėjo patikrinti netoliese esančius krūmus ir tikrai po jais straksėjo kelios sacharinės strazdinės timalijos.
Šalia Merzūgos yra Lac Dayet Srij ežeras, kuriame susiklosčius tinkamoms oro sąlygoms būna daug vandens ir akivaizdu nemažai vandens paukščių. Privažiavus, iš kelių vietų, mums pasirodydavo tolumoje mirguliuojantis vanduo, bet tai buvo tik miražas. Kadangi žiema buvo sausa, kritulių mažai, tai ežeras visiškai išdžiūvo ir mes radome tik rudąsias urvines antis, atrodytų, visai nepergyvenančias dėl vandens stokos.
Kitą dieną numatėm skirti Rissani gyvenvietės apylinkėms ir dykuminio didžiojo apuoko paieškoms. Žinojome dar kelias vietas, kur gali būti rastas šis apuokas. Nuvažiavome į pirmą tašką į pietus nuo Rissani gyvenvietės, prastovėjom gerą pusvalandį tikrindami visus plyšius uolose, bet apuoko nebuvo. Tuomet nuvykom į antrą tašką, kuris yra šiauriau RN17 kelio, 5,5 km į vakarus nuo tilto per Oued Gheris upę. Keliukas vedė aplink uolą, šalia kurios maitinosi sacharinis kūltupis, netoliese ganėsi gyvulių banda ir netrukus prisistatė vietinis piemuo ištroškęs bendravimo, bet kadangi mūsų arabų ir prancūzų kalbos žinios buvo nulinės, tai pokalbis nesimezgė ir piemuo pagaliau atsisveikino gavęs šiek tiek maisto.
Uolų ir plyšių tyrinėjimas jokių rezultatų apuoko paieškose nedavė, tačiau pamatėme ant uolos perintį sakalo keleivio pelegrinoides porūšio (lot. Falco peregrinus pelegrinoides, angl. Barbary falcon) porą.
Artėjant vakarui dar bandėme paieškoti egiptinio lėlio (lot. Caprimulgus aegyptius, angl. Egyptian nightjar) ir nuvažiavome gerokai į rytus link vienos iš potencialių vietų pagal Gosney knygą. Ten pravaikščiojom iki tamsos ir tik grįžtant prie mašinos išgirdom ilgai lauktą “kurkimą”, tačiau tai buvo ne egiptinio, bet mūsiškio europinio lėlio (lot. Caprimulgus europaeus) balsas. Na, smagu buvo ir jį kovo viduryje išgirsti…
Grįžę į viešbutį susitarėme dėl visureigio nuomos nuo pat ankstaus ryto, kad galėtume geriau ištyrinėti dykumą. Ryte, ryžtingai nusiteikę, sulipom į Toyota Land Cruiser ir išpasakojom savo pageidavimus vairuotojui-gidui: dykuminį žvirblį jau matėm, bet ieškom afrikinės mažosios devynbalsės (lot. Sylvia deserti, angl. African desert warbler), dykuminio didžiojo apuoko bei visų kokias tik pavyktų rasti smiltviščių. Vairuotojas labai gerai pažinojo paukščius bei apylinkes ir negaišdamas nuvežė mus į tinkamus afrikinės mažosios devynbalsės biotopus. Teko patikrinti kelias vietas kol pagaliau aptikome retąją devynbalsę. Pakeliui keliose vietose matėme ir girdėjome būrelius senegalinių smiltviščių (lot. Pterocles senegallus, angl. Spotted sandgrouse), juodapilves smiltvištes bei juodasparnius bėgūnėlius. Kad privilioti dykumos paukščius keliose vietose buvo įrengtos girdyklos.
Vairuotojas su kažkuo susiskambino, pasitikslino vietą ir, mūsų džiaugsmui, pranešė, kad važiuojam ieškoti dykuminio didžiojo apuoko. Teko gerokai pasikratyti per dykumą, kol tolumoje pasirodė uolos, link kurių mes ir artėjome. Buvo aišku, kad su mūsų automobiliu niekaip tos vietos nebūtume nepasiekę. Nuo sustojimo vietos reikėjo paėjėti, kol pasiekėme tarpeklį, kuriame gyveno apuokas. Kurį laiką žiūronais ir monokliu skenavome uolas, o mūsų vairuotojas staiga ėmė kopti akmenimis aukštyn. Deja, mes net nespėjome jo sustabdyti, kad tikrai neverta trikdyti paukščio, bet buvo jau vėlu. Staiga, nežinia iš kurios vietos, pakilo didelis paukštis ir paskridęs nutūpė kiek toliau ant uolos. Ant atbrailos visame grožyje tupėjo dykumos karalius - dykuminis didysis apuokas. Kelias minutes pasigrožėjom nuostabiu paukščiu ir susirinkę daiktus nuskubėjome atgal prie mašinos, kad kuo mažiau trikdyti retą paukštį.
Ekspedicija per dykumą buvo baigta, o mūsų jau laukė kelionė atgal į vakarus link pajūrio. Patikrinome žemėlapį ir pamatėme, kad iki mūsų norimo taško, prie Tissint gyvenvietės virš 500 km, o žinant kelius, supratome, kad iki nakties nuvažiuoti nespėsime. Pasirinkome tarpiniam nakvynės taškui miestelį Taznakght, kurį pasiekėme jau vėlai vakare. Ten praleidę naktį, RN10 keliu, judėjome toliau į vakarus link Agadyro.
Praleidę beveik visą dieną kelionėje su trumpais sustojimais pagaliau pasiekėme mūsų kelionės tikslą - Sidi Ouassay gyvenvietę vandenyno pakrantėje apie 50 km į pietus nuo Agadyro. Ten apsistojome motelyje “Residence Fanti” ir už 30 eurų nakčiai gavome dviejų kambarių numerį su vaizdu į vandenyną. Motelyje ne tik pigi nakvynė, bet yra ir restoranas, kur mūsų laukė skanus maistas - šviežios žuvies tadžinas ar tiesiog puiki kepta žuvis.
Dar pirmą vakarą nulėkėm apžiūrėti Souss-Massa nacionalinio parko, kur Oued Massa įteka į vandenyną. Tik praėjus pro parko vartus, mus pasitiko rudagalvė medšarkė (lot. Lanius senator, angl. Woodchat shrike), kiek toliau straksėjo europinė juodagalvė kiauliukė (lot. Saxicola rubicola, angl. European Stonechat) bei parko pažiba - baltabruvė raudonuodegė (lot. Phoenicurus moussieri, angl. Moussier's redstart). Einant toliau takeliu link vandenyno praskrido būrys girnovių (lot. Platalea leucorodina, angl. Common Spoonbill), seklaus vandens pakraščiuose maitinosi raudonkojai ir žaliakojai tulikai bei jūriniai kirlikai, o tolumoje, vandenyno pakrantėje, ilsėjosi šimtai kirų. Nusprendėm, kad reikės sugrįžti į šią vietą dar kartą, nes apylinkėse yra šansas sutikti šiaurinius plikuosius ibisus (lot. Geronticus eremita, angl. Northern Bald Ibis).
Kitą rytą pradėjome nuo vandenyno stebėjimo pro monoklį iš mūsų numerio balkono. Vandenyno pakrantėje maitinosi didelis būrys smiltinukų (lot. Calidris alba, angl. Sanderling), su jais ir viena vidutinė kuolinga (lot. Numenius phaeopus, angl. Whimbrel), o virš vandens, gana arti pakrantės, skraidė ir smigo į vandenį šiauriniai padūkeliai (lot. Morus bassanus, angl. Northern Gannet).
Po pusryčių nuvažiavome tyrinėti apylinkių kiek piečiau Agbalou gyvenvietės. Ši vietovė yra puiki stebėti kregždėms ir čiurliams. Tarp gausiai dangų “karpančių” mūsų juodųjų čiurlių (lot. Apus apus) radome ir vieną baltapilvį alpinį čiurlį (lot. Tachymarptis melba, angl. Alpine swift), o taip pat, mums dar nematytų, būrelį mažųjų čiurlių (lot. Apus affinis, angl. Little swift). Kartu su šelmeninėmis kregždėmis skraidė ir daūrinės kregždės (lot. Cecropis daurica, angl. Red-rumped swallow), o prie upelio su nedidelėmis atodangomis radome mažąsias urvines kregždes (lot. Riparia paludicola, angl. Brown-throated martin).
Poilsiui užsukome atsigerti kavos Agbalou miestelyje. Kavą marokiečiai geria ir moka pagaminti gerą espresso, tik labai keista, kad prie kavos ar arbatos duoda tokius kiekius gabalinio cukraus, kad lietuviškais standartais būtų galima pasaldinti bent penkis puodelius.
Patikrinę elektroninį paštą, radome atšauktą mūsų kovo 21 dienos skrydį iš Marakešo į Londoną. Tuoj pat ėmėme ieškoti skrydžių į kuriuos būtų galima pakeisti. Artimiausias buvo kovo 24-ą. Kito pasirinkimo nebuvo, tai džiaugsmingai susitaikėm su mintimi, kad mūsų atostogos prasitęs dar kelias dienas.
Grįžome vėl į Souss-Massa nacionalinį parką. Pasisukiojom apylinkėse ieškodami retojo ibiso, bet, deja, nesėkmingai. Palikę mašiną, pėsčiomis ėjome pakrante link tolumoje gausiai sutūpusių kirų. Kirai ganėtinai baikštūs, nes didžiausias būrys vis pakildavo dar mums nepriartėjus. Kai pavyko geriau juos apžvelgti, identifikavome laibasnapius (lot. Chroicocephalus genei, angl. Slender-billed gull), viduržeminius (lot. Ichthyaetus audouinii, angl. Audouin's gull), geltonkojus (lot. Larus michahellis, angl. Yellow-legged gull) kirus, kelias ir Lietuvoje randamas margasnapes žuvėdras (lot. Thalasseus sandvicensis), tolėliau lakstančius jūrinius sėjikus (lot. Pluvialis squatarola) ir gražiai saulės apšviestus skrendančius flamingus.
Ryte radome mūsų viešbučio restoraną uždarytą, o ir vėliau važiuodami pro miestelius matėme, kad kavinės nebedirba – įsigaliojo valdžios nurodymas dėl koronaviruso uždaryti visas kavines ar restoranus. Patikrinus skrydžių informaciją, sužinojome, kad atšauktas mūsų ir 24 dienos skrydis, o bandant ieškoti į ką pakeisti, alternatyvų nebuvo. Tęsėme kelionę, o galimus skrydžių variantus tikrinome kur tik turėjome interneto ryšį.
Žinojome, kad gera vieta surasti šiaurinius plikuosius ibisus yra kiek šiauriau Agadyro. Susikrovę daiktus išvykome ir dar aplankėme Oued Sous upės deltą, kuri yra prie karaliaus rezidencijos Agadyre. Naujų rūšių neradome, bet vandens paukščių ir tilvikinių buvo nemažai. Ši vieta būtų puikus pasirinkimas jei kas atvyktų į Agadyrą ir norėtų bent trumpam pasipaukštinėti.
Pučiant stipriam vėjui nuo vandenyno artėjome prie Tamri miestelio, šalia kurio yra įsikūrusi šiaurinių plikųjų ibisų kolonija. Likus kokiems 5 km, netikėtai iš už pakrantės skardžio išsklendė vienas ibisas, bet greitai vėl nėrė žemyn ir dingo už uolos. Sustojome ties Oued Tinkert upės delta prieš Tamri miestelį, bet ibisų ten neradome. Lėtai judėjome per miestelį ir bandėme įžiūrėti kur uolose galėtų būti įsikūrusi kolonija, bet jos rasti nepavyko. Nusprendėm važiuoti toliau į šiaurę dar kelis kilometrus, o jei nieko nerasim, grįžti atgal. Už kelių kilometrų, kelio rytinėje pusėje atsivėrė laukai, kur pagaliau trumpai pamatėme skrendančius ibisus, kurie greitai nusileido ir vėl dingo mums iš akių. Radom kur prisiparkuoti, čiupom įrangą ir pėsčiomis pasileidome per krūmais apaugusį lauką link ibisų. Netrukus tolumoje, dirbamame lauke, pamatėme besimaitinantį būrį - paukščiai nebuvo baikštūs, mus prisileido gana arti ir nepaisant stipraus vėjo mes galėjome pasimėgauti šių retų paukščių vaizdu.
Naktį planavome praleisti arčiau Essaouira miesto. Ypatingų paukščių stebėjimui vietų pakeliui nebuvo, bet kelias vedė vaizdingu maršrutu palei vandenyną ir mes vakarop pasiekėme Essaouira. Dangus buvo apsiniaukęs, kad ir kaip netikėta buvo panašu, kad artėja lietus. Buvome numatę apsistoti Jimi Hendrix motelyje, kurį radome uždarytą ir jau galvojome, kad teks ieškotis kitos vietos, tačiau paslaugus iš gretimo namo išėjęs vyriškis sužinojęs, kad mes norėtume čia apsistoti pradėjo baladoti duris ir beldė kol durys atsidarė. Šeimininkas iš karto sutiko mus priimti, nors, kaip supratome dėl viruso mes buvome vieninteliai svečiai ir jie buvo užsidarę. Suspėjome įsikurti pačiu laiku - prasidėjo stiprus lietus. Mums buvo labai neįprasta matyti lietų Maroke. Džiaugėmės, kad bent dulkes nuo mašinos nuplaus, bet tuo pačiu ir nerimavome dėl rytdienos paukščių stebėjimo.
Gavome gana erdvų kambarį su Jimio atvaizdu ir dainos “All Along The Watchtower” pavadinimo užrašu ant sienos. Neatsispyrėme pagundai bent jau per Spotify pasiklausyti įžymios dainos ir taip pagerbti žymųjį gitaros virtuozą.
Patikrinę elektroninį paštą radome Ryanair žinutę, kad numatyti du papildomi skrydžiai iš Marakešo į Londoną rytojui. Puolėm keisti bilietus, bet dėl mums tuo metu nesuprantamų priežasčių keitimas nebuvo galimas. Taip ir nesupratom ar bilietų nebėra, ar kažkokios techninės problemos. Kadangi iki Marakešo santykinai netoli - 200 km, tai nusprendėm iš ankstaus ryto lėkti į oro uostą ir išsiaiškinti vietoje. Po trijų valandų kelionės pasiekėm oro uostą ir nulėkėm ieškoti skrydžių informacijos. Vaizdas oro uoste nedžiugino - masės žmonių, ilgiausios eilės, vietomis nesuprasi nei kur prasideda, nei kur baigiasi. Visur daug žmonių - tiek lauke, tiek ir viduje. Kaip vėliau sužinojome, nemažai keleivių net ir naktis leido oro uoste laukdami galimybės išvykti. Kas mums buvo blogiausia, kad dauguma laukiančiųjų buvo anglai ir prie registracijos langelių į Jungtinę Karalystę stovėjo pati didžiausia minia, eilių net nebuvo galima išskirti. Kadangi bilietų gauti ar išsiaiškinti, kaip juos įsigyti nepavyko, nusprendėme išvažiuoti iš chaotiškojo oro uosto ir skrydžių ieškoti internetu. Maroke nėra Lietuvos ambasados, todėl lietuviams šioje šalyje padeda Lietuvos ambasada Prancūzijoje, į kur iš pradžių mes ir bandėme prasiveržti, bet skrydžių neradom. Padedant draugams Lietuvoje netikėtai radom skrydį iš Marakešo į Prahą, bet pasitarus su ambasada išaiškėjo, kad Praha užsidaro ir užsieniečiai į šalį neįleidžiami. Kita alternatyva buvo rytojaus skrydis į Dubliną. Suskubome tikrinti, ar yra skrydžių iš Dublino į Lietuvą ir radę išvykimą po poros dienų, nusipirkome naujus bilietus. Deja, taip netikėtai, mūsų paukštinėjimasis Maroke buvo baigtas. Susiradome viešbutį Marakeše paskutinei nakvynei, kur ir atsispausdinome savo bilietus, nes žinojome, kad elektroninių bilietų versijų nepriima ir reikalauja spausdintų, kas ir buvo pagrindinė problema keleiviams įstrigusiems oro uoste, kurie neturėjo kur atsispausdinti bilietų.
Ryte, keturias valandas prieš skrydį atvykome į oro uostą, bet, kaip pasirodė, visai be reikalo. Informacijos apie mūsų skrydį reikėjo laukti dar tris valandas ir kai paskelbė registraciją, tai buvo neaišku kaip spėsime atiduoti savo bagažą ir patekti į lėktuvą, nes visur buvo ilgiausios eilės. Laimei išskridimo laikai buvo tik orientaciniai, t.y. lėktuvas laukė kol visi keleiviai užsiregistruos ir priduos lagaminus, todėl iš Marakešo pakilom vėluodami dvi valandas. Po visų nuotykių ir jaudinimosi vis dar buvo sunku patikėti, kad pagaliau ištrūkome.
Nusileidus Dubline išsinuomavome mašiną ir viešbutuką, nes turėjome porą dienų iki mūsų skrydžio namo. Kadangi paukščių stebėjimas Maroke buvo nutrauktas, tikėjomės nors kiek kompensuoti situaciją Dublino apylinkėse. Iš vakaro internetu susipažinome su paukštingomis vietomis ir kitą rytą patraukėme į “North Bull Island” saugomą teritoriją. Vieta tikrai įdomi, kur siauras kelias veda į salą, o abiejose kelio pusėse atoslūgio metu atsiveria plačiausios šlapynės knibždančios paukščių. Mums labai pasisekė, nes atvykus ryte buvo kaip tik atoslūgio laikas ir po dumblą kapstėsi būriai tilvikų - jūršarkės, jūriniai sėjikai, islandiniai bėgikai, raudonkojai tulikai, paprastieji ir laplandiniai griciukai, gaidukai bei krantiniai tilvikai. Pakrantėje maitinosi didžiausi būriai paprastųjų berniklių – tokio kiekio šių žąsų dar nebuvo tekę matyti.
Nuvykome į Howth pusiasalį, kurio šiaurinės dalies skardžiai aukštai iškilę virš jūros lygio, o uolų iškyšuliuose peri kirai. Pusiasalis populiarus tarp lankytojų ir panašu, kad dėl rekomendacijų dirbti iš namų (karantinas dar nebuvo paskelbtas Airijoje) ir uždarytų mokyklų, pėsčiųjų takai buvo pilni vaikštinėjančių žmonių. Stebint pakrantę apačioje, mums pavyko pamatyti praskrendančius kuoduotąjį kormoraną, alką bei smingančius į vandenį šiaurinius padūkelius.
Taip pat aplankėme Rogerstown gamtos rezervatą, kuriame paukščių nebuvo daug, bet ten radome nemažą būrį vidutinių dančiasnapių, kuriais galėjome gėrėtis visai iš arti.
Sekmadienį, kovo 22 d. pagaliau pasiekėme Lietuvą ir nusileidome Kauno oro uoste. Lėktuve teko ilgai laukti, nes keleivius laipino po 15 ir su 5 minučių pertraukomis. Patekome gal į ketvirtą grupę, tad reikėjo dar laukti eilėje lauke košiamiems šalto vėjo, kol įleido į karinę palapinę, kurioje pamatavo temperatūrą, padarė nuotrauką ir turėjome pasirašytinai susipažinti su karantino ir saviizoliacijos taisyklėmis. Po visų procedūrų mus paleido ir galėjome važiuoti į Vilnių. Mums pasisekė, nes kitą dieną grįžę tautiečiai, jau buvo privalomai izoliuojami viešbučiuose.
Taip baigėsi mūsų kelionė. Nežinia, ar dėl adrenalino ir puikių įspūdžių kelionėje, ar dėl daug laiko praleisto gamtoje, o gal tiesiog dėl stipresnio imuniteto, koronavirusu neapsikrėtėme arba jokių požymių nejutome. Kelionė Maroke mums buvo sėkminga, tiesa, dar liko nemažai neaplankytų vietų ir nepamatytų rūšių, tad galvojame, kad kai kelionių bei skrydžių krizė pasaulyje aprims, matyt planuosime pratęsimą.
