Lenkija. Antra diena

Ir kaip mes pamiršome. Lyg tyčia atvažiavome į Belovežą tuo pačiu metu kaip ir prieš metus. O tuo metu (arba liepos 4-5 dienomis arba pirmą liepos savaitgalį) vyksta miestelio šventė. Miestelis nedidukas, o į jį suvažiuoja būriai žmonių. Šventė vyksta parke, kuris įdomus paukščiais, bet kokie ten bus paukščiai, kai toks triukšmas. Su nakvyne taip pat bėda. Prieš metus po ilgų paieškų už 100 zlotų gavome kambarį pačiame miestelio pakraštyje. Šį kartą nusprendėme, kad galime pernakvoti ir mašinoje. Nuvažiavome į girią. Susiradome nuošalesnę vietelę ir išsilankstę sėdynes įsikūrėm nakvynei.

Prieš metus ėjome į miestelio parką ieškoti baltakaklės musinukės, kurią ten galima rasti. Pats parkas tęsiasi iki girios, kur nusisamdžius gidą galima patekti į belovežo girios rezervatą. Šį kartą nusprendėm negaišti laiko, o nuvažiuoti prie Siemianovkos ežero (Jezioro Siemianowskie). Vieta įdomi tuo, kad per vidurį eina geležinkelio pylimas, kuriuo galima paeiti ir geriau apžiūrėti apylinkes. Pakrantė ties Baltarusijos siena pelkėta ir gausi paukščiais, tik prieiti nėra kaip. Tai tenka pasitelkti į pagalbą monoklį.

Praleidę visą pusdienį nutariame grįžti pas bitininkus ir keliauti atgal į Lietuvą. Atvykę į vietą ilgai ieškome. Aplink ratus suka klykaudamas suopis. Tačiau bitininkų nematyt.

Iš anksčiau žinojome, kur yra jų mėgiama poilsio vieta ir pasitelkę monoklį pradėjome tyrinėti medžių šakas.

Atrodo, kad bitininkas toks ryškus paukštis ir turėtų lengvai būti pastebimas, tačiau iš tikrųjų jį surasti medžių lapijos fone yra labai nepaprasta.

Pagaliau randame paukštį ir bandome padaryti nuotrauką per monoklį. Laikant fotoaparatą rankose kokybės pasiekti nepavyko, bet šis tas gavosi.

Atsidžiaugę bitininku išvažiavome namo net neįtardami, kad kitais metais jau nereikės čia važiuoti, nes bitininkų turėsime ir Lietuvoje.

Lenkija. Biebžos nacionalinis parkas

Į Lenkiją paukščių stebėti važiavome nebe pirmą kartą. Mūsų pagrindinis kelionės tikslas buvo puikusis bitininkas (Merops apiaster). Netoli Balstogės (Białystok) buvo mums žinoma bitininkų kolonija ir kur galėjome pamatyti šiuos nuostabius paukščius. Pirmą kartą ten buvome nuvykę dar 2008 liepos mėnesį ir po metų nusprendėme aplankyti kaimyninę Lenkiją vėl.

Tačiau šiaurės rytų Lenkija įdomi ne tik bitininkais. Įspūdinga vieta yra Biebžos nazionalinis parkas, o taip pat verta aplankyti Baltarusijos pasienyje Belovežą (Białowieża). Taip pat važiuodami pro Balstogę nepraleidžiame progos aplankyti šalia miesto esančių tvenkinių. Bet apie viską iš eilės.

Kirtę Lietuvos-Lenkijos sieną važiuojame pro Augustavą link Lomžos ir pasukame ties Grajevo į 65 kelią vedanti link Balstogės. Atvykstame į Biebžos parko pievas.

Įsteigtas 1993 metais, Biebža yra didžiausias nacionalinis parkas Lenkijoje (59 233 ha). Pavadinimas kilęs nuo upės, kurios slėnyje ir įsikūręs parkas. Parke gausu ne tik paukščių, bet ir gyvūnų (mums teko matyti briedžius besiilsinčius pievose). Iš paukščių svarbios ir saugomos rūšys parke – meldinės nendrinukės, ereliai rėksniai ir stulgiai.

Meldines nendrinukes pamatyti ne taip paprasta, nes jos laikosi kiek toliau nuo tako (nors per teleskopą galima apžiūrėti ir jas), tačiau taip neįprasta girdėti jų balsus sklindančius iš visų pusių… O perkūno oželiai mėgsta ilsėtis ant medinio tako gale padarytos aikštelės turėklų. Prisiklausę nendrinukių ir prisižiūrėję oželių pajudam link Balstogės. Pakeliui užsukame prie žvyro karjero paieškoti bitininkų.

Ilgai ieškoti netenka. Pamatome skrendantį bitininką, kuris nutupia ant laidų pamedžioti. Visai prie mūsų atliuoksi drąsuolis kiškis. Sutinkame vietinius ornitologus, kurie įtariai žvelgia į mus, nes bitininikų perimvietės vietą stengiasi laikyti paslaptyje, kad vengti jų trikdymo.

Važiuojame į Balstogę bei užsukame pasižvalgyti į tvenkinius. Pirmasis tvenkinys aplipęs žvejais, kai kur maudosi ar susėdęs pakrantėje triukšmauja jaunimas. Mes einame tolyn, kur prieš metus matėme mažąjį baublį. Peržvelgiame nendryno plotus ir vėl pamatome skrendantį šį paukštį. Tvenkiniuose perisi rudakakliai kragai, kuriuos galima iš gana arti apžiūrėti pasislėpus už nendrių.

Tolumoje pasigirsta volungės balsas. Švilpauju pamėgdžiojant patiną ir po kiek laiko jis atskrenda artyn ieškodamas savo konkurento. Vos spėju nufotografuoti, kai volungės patinas supratęs apgaulę lekia tolyn.

Tarp nendrių girdėti tylus remezų dejavimas, o išalkę jaunikliai sutūpę laukia savo tėvų su maistu.

Apėję visus tvenkinius judame link Belovežo, kur ieškosime nakvynės.

Kelionė į Velsą

Praėjus metams po mūsų įsimintinos kelionės Ispanijoje, mes vėl susirengėme svetur. Šį kartą į Jungtines karalystes.

Mūsų tikslas buvo nuvykti į rudujų peslių šėryklą bei pasiekti vakarinę Velso pakrantę.

Ryanair pigių skrydžiu lėktuvu vakarop atvykome į Luton oro uostą. Ten buvome užsisakę C klasės (Astra, Golf ir pan.) automobilį nuomai. Atvykę į nuomos punktą nustebome, kai mūsų paklausė ar nebus problema jei automobilis bus su automatine pavara. Mums tai buvo privalumas, nes Anglijoje eismas kairiąja kelio puse, vairas automobiliuose dešinėje ir bėgius reikia jungti kaire, o ne dešine ranka. Taigi tik džiugiai linktelėjom, kad tinka ir netikėtai gavome raktelius su Mercedes-Benz logotipu. Kaip įsitikinome kitose kelionėse, dažnai būna, kad auto nuomos kompanijose nebūna mažesnių automobilių ir vietoje užsakyto būna pasiūlytas didesnis, bet kad gausim „Mersą“, tai nesitikėjom. Na tiesa, tai nekažkoks limuzinas, bet mums net nejauku buvo tokį imti, kadangi pirma mūsų nakvynė laukė būtent automobilyje.

Pradžioje buvo neramu, kaip pavyks važiuoti kairiąja kelio puse, bet pasirodo tai nėra taip jau sunku, ypač kai aplink kiti automobiliai – tiesiog reikia laikytis bendro srauto. Kelią pasirinkimo ne tiesiausią, bet greičiausią, t.y. M4, kuris veda link Bristolio. Buvo vakaras ir naktį nusprendėme praleisti dar Anglijoje, kad ryte įvažiuotume į Velsą. Susiradome kolonėlę su stovėjimo aikštele bei keliais viešbutukais šalia. Sustojome tiesiog prie vieno iš viešbučių, atlenkėm sėdynes ir numigom iki aušros.

Ryte kirtome Anglijos-Velso sieną (jokio pasienio posto aišku nebuvo), sumokėjome mokestį, kad pervažiuoti tiltą per sąsiaurį M48 keliu ir pasukome vietinui A449, o vėliau A40 keliu, kuris vingiavo į šiaurę link  Rhayader miestelio šalia kurio įsikūrusi žymioji Gigrin Farm, kurioje šeriami rudieji pesliai.

Pakeliui matėme fazanus. Tai praskrisdavo skersai kelią, tai vaikštynėjo kur pakelėjo, o kitą kartą pervažiuotas gulėjo ant asfalto.

Sustojome prie upelio. Radome savo pirmąją kalninę kielę. Vaizdai nuostabūs. Ganosi avys. Visa aplinka nuteikia raminančiai ir atpalaiduojančiai.

Pasiekiame Gigrin fermą. Pasak informacinio stendo (nuotrauka žemiau) Gigrin ferma tapo oficialia rudųjų peslių šerykla 1992/93 metų žiemą RSPB užsakymu.

Nuo to laiko šerykla pritraukia daugybę peslių (nuotrauka žemiau). Tačiau pesliai maitinami tik vakarop, kad ryte ieškotųsi maisto patys ir netaptų priklausomi nuo šeryklos. Buvo smagu žiūrėti kaip į teritoriją įvažiuoja traktoriukas su pilnu kaušu smulkintos jautienos, kurią vairuotojas kastuvu išbarsto pievoje. Pirmieji susirenka krankliai ir puola mėsą. Tik po jų pasirodo pesliai.

Dauguma peslių žieduoti.

Peslius stebėti įrengtos slėptuvės, kuriose netrūksta stebėtojų, nes vaizdas tikrai įspūdingas.

Naktį praleidžiame privačiame hostelyje, kur moteris nuosavame name nuomoja kelis kambarius. Ryte pajudame link pajūrio. Važiuodami pamatome tarp avių ramiai besiilsinčias kanadines bernikles.

Pasirenkame siaurą keliuką, kuris veda per kalvas link miestelio juokingu pavadinimu Cwmystwyth (tokie jau tie velsiški pavadinimai) ir tuo mums įdomus, kad žmonių ir mašinų mažai, o gyvūnų ir paukščių tikimybė sutikti kur kas didesnė. Nors paukščių gausa nesidžiaugėm, bet vaizdai buvo nuostabūs.

Pasiekę Airių jūrą važiuojame keliu vedančiu pajūriu į pietvakarius link Goodwick’o. Kartais stabtelim prie jūros pasigrožėti vaizdais.

Netoli Goodwick yra iškišulys vadinamas Strumble Head, kuriame sustojame pasižvalgyti. Čia pasak informacinio centro galima pamatyti šiaurinius padūkelius, šiaurinius fulmarus, atlantines audronašas, įvairių kirų, alkų bei plėšikų. Mūsų apsilankymo metu buvo stiprus vėjas, paukščių nedaug (pagrinde kirai), bet vaizdai puikūs.

Atėjus vakarui važiuojame link Tenby į pietinę pusiasalio dalį, kur nakvojame tikrame Pub’e. Ryte apžiūrime pajūrį, kur randame gausybę kirų, raudonsnapes alpines kuosas, uolinius kalviukus, kultūpius bei pelėsakalius.

Aplinkiniai vaizdai taip užburia, kad mes net nepastebėjome šalia ties skardžiais skraidančių šiaurinių fulmarų.

Labai norėjome išplaukti pažiūrėti paukščių turgaus uolų skardžiuose, bet pasirodo atvykome per anksti. Sezonas prasideda tik nuo balandžio, valtys nepraėjusios techninės apžiūros ir mes turėjome pasitenkinti tuo ką galėjome matyti nuo kranto.

Grįždami atgal nusprendėme aplankyti kelias turistines vietas. Viena – Bath miestelis, kuris žymus Romos laikus menančiomis voniomis. Miestelyje yra ir Ace Cameras filialas, kuris, bent tuo metu, gana konkurencingom kainom siūlė įsigyti įvairios optikos. Ten po įvairių bandymų buvo išsirinkti Swarovski 8×30 SLC žiūronai, kurie puikiai tarnauja iki šiol. Kita turistinė vieta – Stonehenge, kur tarp įspūdingų akmenų gausu pilkųjų startų.

Stebėti retenybių į Švediją

Vykti į Švediją susiruošėme labai spontaniškai, daug nesvarstydami ir neplanuodami. Net neabejojome, kad kelionė bus sėkminga, nes su mumis kartu vyko patyręs paukštininkas ir keliautojas Jos Stratford, kuris žinojo, kokiose Švedijos vietose galima pamatyti mūsų trijulę dominančius paukščius – geltonbruvę startą (Emberiza chrysophrys), didįjį purplelį (Streptopelia orientalis) ir raibąją pelėdą (Surnia ulula).

Šaltą ir slidų šių metų sausio 16-os vakarą, sukorę 300 km iki Rygos automobiliu, pralaukę valandą vėluojančio Ryanair lėktuvo, atskridome į Švediją. Nakvynė šalia oro uosto esančiame viešbutyje, kelionė nuomotu automobiliu ir, vos tik pradėjus švisti, mūsų trijulė buvo jau vietoje – šalia Norra Järvafältet esančiame nedideliame miško kirtime su kabančiomis keliomis lesyklomis. Nors švisti tik pradėjo, tačiau mes nebuvome pirmieji. Čia jau stovėjo vienas paukštininkų automobilis. Automobilių daugėjo kiekvieną minutę ir po valandos jais buvo nustatytas visas kelkraštis. Šio šurmulio priežastimi buvo mažytis paukštelis, pirmą kartą Švedijoje registruotas gražuolis geltonbruvės startos patinas. Paukštis šioje vietoje buvo jau pora savaičių, nepaisydamas šalčio ir sniego. Tą rytą viską dengė storas šerkšno sluoksnis ir spaudė 10 laipsnių šaltukas. Kylant saulei lesyklose pasirodė pirmieji lankytojai: voverės, juodieji strazdai, žaliūkės, zylės ir geltonosios startos. Iš pradžių paukščio visi nedrąsiai laukė sustoję ant kelio, šalia automobilių, tačiau po valandos, atvykus vietiniams, po truputį visi persikėlė į patį kirtimą ir išrikiavo gausybę teleskopų, fotoaparatų ir žiūronų.

Vaizdelis, kokio niekados nematėme Lietuvoje (nebent kažką panašaus galima matyti paukščių stebėtojų ralio metu). Dar po valandos įtempto laukimo ir nervingo stebėjimo kiekvieno krustelėjimo žolėje, ant šakų, danguje, nuvilnijo šurmulys – geltonbruvė starta ant žemės. Iš pradžių pavyko pamatyti tik kyšančią ryškią geltonai dryžuotą galvutę. Po kelių akimirkų paukštelis pagailėjo susirinkusiųjų ir šąlančiųjų paukštininkų. Kelias akimirkas pasistaipė ant šakų ir vėl dingo, bet netrukus pasirodė ir visi galėjo juo grožėtis iki valios. Taigi, pirmas mūsų kelionės tikslas buvo pasiektas.

Negaišdami laiko leidomės į kelionę toliau. Trumpam stabtelėjome prie sraunaus upelio pasigrožėti nardančiu vandeniniu strazdu ir maždaug likus dviem trims valandoms iki sutemų mūsų automobilis sustojo mažame Švedijos miestelyje Falköping, kuris garsus jau ketvirtą žiemą ten leidžiančiu didžiuoju purpleliu. Kelios praleistos valandos klaidžiojant tuščiomis gatvelėmis, tikrinant kiekvieną medį, krūmą, stogą, atsakant į atvažiavusių švedų klausimą, kad vis dar neradome, saulei nusileidus teko pasiduoti ir ieškoti artimiausios nakvynės. Ryte, vos tik prašvitus, mes vėl vietoje ir vėl ne vieni. Šalia vokiečių automobilis, kuriame naktį praleido 3 paukštininkai. Paieškos prasidėjo iš naujo. Visi išsisklaidėme. Vėl sukome ir sukome ratus jau iki skausmo pažįstamose gatvelėse, kurios pasidarė artimos lyg vaikystės žaidimų aikštelė. Akį džiugino vos ne kiekviename kieme kabančios lesyklos, vėtrungės – pelėdos ir kitokia su paukščiais susijusi atributika. Pasivaišinę kava vėl tęsėme paieškas. Kelios valandos po saulėtekio ir viename kieme augančiame ąžuole pamatėme taip ilgai ieškotą paukštį. Gražuolis labai panašus į mums įprastą paprastąjį purplelį, šiek tiek didesnis, su melsva „kolje“ ir ne taip ryškiai apvesta akimi. Kiek patupėjęs medyje, nusileido į sodą ant žemės, leisdamas sušalusiems keliautojams juo grožėtis. Visi puolėme fotografuoti. Rankos drebėjo iš susijaudinimo, geram kadrui pagauti negelbėjo net objektyvo stabilizavimas…

Užsidėję dar vieną pliusą, patraukėme toliau. Valanda kita kelio ir mes šalia Ulricehamn miestelio, kur prieš kelias savaites buvo stebėta raiboji pelėda. Dirbamų laukų plotas buvo apsuptas miškais, stūksojo kažkokie sandėlių pastatai, moto-kroso trasa ir … du motociklai – zujantys, riaumojantys ir net nenujaučiantys, ko mes čia atvažiavome ir į kokią neviltį jie mus varo. Tačiau mes nenuleidome rankų ir pradėjome savo paieškas. Valandos bėgo, motociklininkai išvažiavo, bet pelėdos niekur nebuvo matyt. Sutiktas vietinis gyventojas patvirtino: „taip, paukštis čia gyvena, matomas dažnai ir šiandien ryte praskrido…“. Mums nuo to lengviau nebuvo, nes pelėdos nebuvo nė ženklo. Beveik praradus viltį, Jos Stratford pastebėjo mažą taškelį aukštų eglių viršūnėse. Tuoj pat ištraukėme teleskopą ir, žinoma, tai ji, su niekuo nesupainiojama besidairanti raiboji pelėda.

Pasigrožėję ramiai tupinčia pelėda, palikome ją toliau žvalgytis ir patraukėme atgalios. Kelios valandos kelio, trumpas sustojimas prie dar vieno sraunaus upelio, dar trys Jos‘o rasti vandeniniai strazdai, skrydis į Rygą, kelionė automobiliu į Vilnių.

Taip baigėsi dviejų iš mūsų pirmas „tvičas“ užsienyje.

Po mėnesio Jos‘as vėl grįžo į Švediją – dar vienas maniakiškas savaitgalis su retenybėmis: juodagurklis strazdas straksintis sode, didysis apuokas futbolo stadione … ir žavinga, šį kartą draugiškesnė fotografavimui, raiboji pelėda.

Šis tekstas buvo publikuojamas žurnale „Paukščiai“  2009•1.