Ir kaip mes pamiršome. Lyg tyčia atvažiavome į Belovežą tuo pačiu metu kaip ir prieš metus. O tuo metu (arba liepos 4-5 dienomis arba pirmą liepos savaitgalį) vyksta miestelio šventė. Miestelis nedidukas, o į jį suvažiuoja būriai žmonių. Šventė vyksta parke, kuris įdomus paukščiais, bet kokie ten bus paukščiai, kai toks triukšmas. Su nakvyne taip pat bėda. Prieš metus po ilgų paieškų už 100 zlotų gavome kambarį pačiame miestelio pakraštyje. Šį kartą nusprendėme, kad galime pernakvoti ir mašinoje. Nuvažiavome į girią. Susiradome nuošalesnę vietelę ir išsilankstę sėdynes įsikūrėm nakvynei.
Prieš metus ėjome į miestelio parką ieškoti baltakaklės musinukės, kurią ten galima rasti. Pats parkas tęsiasi iki girios, kur nusisamdžius gidą galima patekti į belovežo girios rezervatą. Šį kartą nusprendėm negaišti laiko, o nuvažiuoti prie Siemianovkos ežero (Jezioro Siemianowskie). Vieta įdomi tuo, kad per vidurį eina geležinkelio pylimas, kuriuo galima paeiti ir geriau apžiūrėti apylinkes. Pakrantė ties Baltarusijos siena pelkėta ir gausi paukščiais, tik prieiti nėra kaip. Tai tenka pasitelkti į pagalbą monoklį.
Praleidę visą pusdienį nutariame grįžti pas bitininkus ir keliauti atgal į Lietuvą. Atvykę į vietą ilgai ieškome. Aplink ratus suka klykaudamas suopis. Tačiau bitininkų nematyt.
Iš anksčiau žinojome, kur yra jų mėgiama poilsio vieta ir pasitelkę monoklį pradėjome tyrinėti medžių šakas.
Atrodo, kad bitininkas toks ryškus paukštis ir turėtų lengvai būti pastebimas, tačiau iš tikrųjų jį surasti medžių lapijos fone yra labai nepaprasta.
Pagaliau randame paukštį ir bandome padaryti nuotrauką per monoklį. Laikant fotoaparatą rankose kokybės pasiekti nepavyko, bet šis tas gavosi.
Atsidžiaugę bitininku išvažiavome namo net neįtardami, kad kitais metais jau nereikės čia važiuoti, nes bitininkų turėsime ir Lietuvoje.
