Į Lietuvos raudonąją knygą įtraukta 80 paukščių rūšių. Trys rūšys priklauso 0 (Ex) – išnykusių ir tikėtinai išnykusių rūšių kategorijai ir dar trylika rūšių priklauso kategorijai 1 (E) – prie išnykimo ribos. Pastarajai kategorijai priklauso ir vienas iš gražiausių Lietuvos paukščių – žalvarnis (lot. Coracias garrulus, angl. European Roller).
Dar iki 1970 metų žalvarnis buvo įprastas paukštis, tačiau 1970-1990 metais, dėl vis dar neaiškių priežasčių, šios rūšies populiacija stipriai sumažėjo globaliai, o ypač Europoje. Lietuvoje tuo laikotarpiu perinčių žalvarnių porų sumažėjo nuo kelių tūkstančių 1970 metais iki 150-200 1990 metais. 2005 metais buvo pakeistas žalvarnio statusas tarptautinėje raudonojoje knygoje (angl. IUCN Red List) iš „LC“ (angl. Least Concern – Mažiausios rizikos. Plačiai paplitęs ir gausus) į „NT“ (angl. Near Threatened – Artimoje ateityje galintis tapti pavojingai nykstančiu) dėl vis besitęsiančio populiacijos mažėjimo Europoje. Nors Centrinėje Azijoje žalvarnių skaičius išlieka stabilus, bet jie jau išnyko Rusijos šiaurinėje arealo dalyje, Čekijoje, Slovėnijoje liko tik viena perinti pora, o Estijoje, paskutiniais metais perėjusi vienintelė pora, 2011 metais nebegrįžo. BirdLife International 2004 m. duomenimis žalvarnio populiacija Europoje vertinama 53-110 tūkstančių perinčių porų. Apie 90% visos perinčios populiacijos yra Ispanijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Turkijoje.
Žalvarniai žiemoja dviejuose skirtinguose Afrikos regionuose – nuo Senegalo rytų iki Kamerūno ir nuo Etiopijos vakarų link Kongo ir Pietų Afrikos pietinės dalies. Žiemojimo vietos, tai miškingos savanos ir krūmokšniais apaugusios lygumos.
Pagrindinės numanomos žalvarnių nykimo priežastys yra maisto (vabzdžių) sumažėjimas dėl pesticidų naudojimo, natūralių perėjimo vietų nykimas dėl miškų kirtimo, dėčių praradimas ar net suaugusių paukščių žūtis perėjimo metu dėl plėšrūnų. Kita bauginanti grėsmė yra žalvarnių medžioklė migracijos keliuose. Omane bei Indijoje pavasarį nušaunami šimtai ar net tūkstančiai migruojančių paukščių. Žalvarniai migruoja į gimtąsias vietas būriais ir net baisu pagalvoti kiek žalvarnių grįžtų į Lietuvą ar kaimynines šalis, jei pakeliui būrys patektų į medžioklės teritoriją.
 |
| Fotografija iš http://mekshat.com/vb/showthread.php?t=407308/ |
Svarbiausios apsaugos priemonės – brandžių medynų išsaugojimas veisimosi vietose, inkilų kėlimas išlikusių populiacijų teritorijose ir perimvietėse, perimviečių apsauga, ekstensyvus žemės ūkis (be pesticidų), minimalus trikdymas perėjimo metu. Druskininkų miškų urėdijos darbuotojai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo planingai rūpintis žalvarnių apsauga. Miškingose Druskininkų apylinkėse miškininko Audriaus Norkūno iniciatyva buvo keliami inkilai ir nuosekliai stebimi juose gyvenantys žalvarniai. Iškeltus inkilus žalvarniai pradėjo užimti jau 2009 metais.
Žalvarnių apsaugos projektas Lietuvoje
2010 metais Lietuvos ornitologų draugija pradėjo žalvarnių apsaugos projektą Lietuvoje. Pagrindiniai projekto tikslai – sustabdyti žalvarnio populiacijos mažėjimą Lietuvoje, sumažinti ar panaikinti žalvarniams kylančias grėsmes, supažindinti visuomenę su grėsmėmis ir skatinti rūšies apsaugą. Buvo pateikta paraiška BirdLife International projektui finansuoti ir 2010 metų antroje pusėje gautas 9615 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų finansavimas. Pagrindinės išlaidos buvo skirtos inkilų žalvarniams gamybai bei kurui inkilų kėlimo bei žalvarnių monitoringo metu.
Projekto metu, konsultuojantis su virš 10 metų darbo su žalvarniais patirtį turinčiais Latvijos ornitologais Edmunds Račinskis ir Ieva Mārdega dirbančiais žalvarnių apsaugos srityje, buvo parengtas saugesnio žalvarnio inkilo brėžinys, pagal kurį buvo gaminami inkilai. Inkilas padarytas gilesnis (tuo pačiu ir didesnis), o inkilo anga sumažinta iki 6 cm., tokiu būdu sumažinant galimybę kiaunei (ar kitam plėšrūnui) patekti į inkilą. Visi inkilai buvo gaminami su skardiniais nuožulniais stogeliais, kurie padidina inkilo ilgaamžiškumą bei neleidžia plėšrūnams prieiti prie inkilo angos nuo stogelio.
Buvo surinkta paskutinių penkių metų žalvarnių stebėjimų informacija bei sudarytas potencialių žalvarnių perimviečių žemėlapis bei numatytos inkilų kėlimo vietos. 2010-2011 metais buvo atliekamas žalvarnių monitoringas bei keliami inkilai Lietuvos pietinėje ir rytinėje dalyse (iškeltų inkilų pasiskirstymas parodytas žemėlapyje).
2010 metų rudenį Garkalnės miške Latvijoje buvo suorganizuotas susitikimas su latvių kolegomis, užsiimančiais žalvarnių apsauga Latvijoje. Susitikimo metu buvo apžiūrėti Latvijos žalvarnių biotopai, naudojamos apsaugos nuo plėšrūnų, gauti atsakymai į daugybę rūpimų klausimų. Taip pat susitikimo metu buvo gauta 15 spalvinių žiedų, kuriais žieduojami žalvarniai Latvijoje. Buvo sutarta, kad Latvijoje žieduojamiems žalvarniams žiedas bus dedamas ant kairės kojos, o Lietuvoje – ant dešinės. Tokiu būdu, net neperskaičius raidinio žiedo kodo, bus galima nustatyti, kurioje šalyje žieduotas paukštis yra stebimas. Apie susitikimą informacija jau buvo spausdinama 2010 m. žurnalo „Paukščiai“ 4 (8) numeryje.
Žalvarnių apsauga kitose šalyse
Latvijoje žalvarnių apsauga rūpinamasi nuo 1998 metų. Žalvarnių apsauga rūpinasi Edmunds Račinskis ir Ieva Mardega. Jau 1999 metais žalvarnių buvo užimtas pirmas jų iškeltas inkilas, o iki 2011 metų buvo užregistruotos 127 perėjimo atvejai inkiluose. Perinčių žalvarnių porų skaičius Latvijoje auga. 2003 metais buvo žinoma 10 perinčių porų, 2011 metais – jau 25. Nuo 1999 metų pradėti žieduoti žalvarnių jaunikliai. Pradžioje buvo žieduojama tik metaliniais žiedais, o nuo 2004 metų pradėta žieduoti spalviniais žiedais. Per 13 metų sužieduota 514 jauniklių. 2011 metais sėkmingai perėjimo vietas paliko 78 žalvarnių jaunikliai. Tačiau ne visi metai buvo tokie sėkmingi. 2007 metais apie pusė inkilų nukentėjo nuo plėšrūnų ir dėtys žuvo. Tai buvo vieni iš baisiausių metų, po kurių latviai ypač susirūpino perimviečių apsauga. Latviai išbandė įvairias priemones – metalinius sijonėlius ant medžių kamienų, barstė aitriuosius pipirus, o paskutiniais metais naudoja plastikines apsaugas ant medžių kamienų. Tokios apsaugos pradėtos naudoti žalvarnių apsaugai ir Lietuvoje. |
 |
Baltarusijoje žalvarnis taip pat nykstanti rūšis. Baltarusų ornitologo Maksim Tarantovič duomenimis, žalvarnių populiacija 2010 metais buvo vertinama 20-50 perinčių porų. Didžiausia žinomos populiacijos dalis yra šalies rytinėje Mogiliovo dalyje. 2010 metais ten perėjo 8-10 žalvarnių poros, o 2011 metais tik 5-6 poros. Tačiau tik dvejose perimvietėse buvo išperėti jaunikliai. Maksim pripažįsta, kad žalvarnių apsaugai ir monitoringui skiriamas nepakankamas dėmesys, bet tai labai įtakoja finansai, kurių labai trūksta. Druskininkų miškų apylinkės siekia Baltarusijos pasienį, o šiuose miškuose dar vis sutinkami žalvarniai. Tikėtina, kad ir už sienos yra dar išlikusi žalvarnių populiacija. Kartu su Baltarusijos ornitologais ieškome galimybių, kaip atlikti tos teritorijos monitoringą bei apsaugoti išlikusias perimvietes.
Lenkijoje žalvarniai kiek gausesni. 2010 metais žalvarniai buvo ieškomi 86 anksčiau žinomose vietovėse. Paukščiai buvo rasti 56 vietose. Bendrai 2010 m. populiacija vertinama 45-56 perinčios poros. Deja, populiacija vis dar mažėja, nes ankstesnių metų vertinimu Lenkijoje buvo 60-75 perinčių porų. Arčiau Lietuvos yra žinoma tik Balstogės žalvarnių populiacija, kuri šiuo metu vertinama tik 2-3 perinčiomis poromis. Didžiausia žalvarnių populiacija yra Kurpiowska lygumose. Lenkų ornitologai susiduria su kiek kitomis grėsmėmis žalvarniams nei Lietuvoje. Viena iš problemų, tai paukščius trikdantys užsienio turistai, atvykstantys pamatyti ar fotografuoti žalvarnių. Žinomas atvejis, kai atvykus didelei grupei norinčių pamatyti šiuos paukščius, žalvarniai paliko perėjimo vietą. Kita problema yra blogos oro sąlygos perėjimo sezono metu. Esant ilgam lietingam periodui, kuris pastaraisiais metais buvo pietinėje šalies dalyje, žalvarniams sunku susirasti maisto, kurį sudaro vabzdžiai, dėl ko būna paliekamos neišperėtos dėtys ar žūsta iš bado jaunikliai. Su maisto problemomis susiduria ir Austrijos žalvarnių apsauga užsiimantys ornitologai, kurie eksperimento būdu net pradėjo naudoti „vabzdžiais pripildytas lesyklas“ blogo oro sąlygų metu. 2003 metais pradėjus žalvarnių apsaugos projektą, per tris metus austrams pavyko padidinti perinčių žalvarnių porų skaičių nuo 10 (2003 m) iki 19 (2006 m.). Dėl blogo oro žuvus 31 iš 36 jauniklių bei kitų problemų, perinčių žalvarnių porų Austrijoje 2009 metais sumažėjo iki 11, o 2010 metais iki 7.
Žalvarniai Lietuvoje
2010 metais Lietuvoje buvo žinomos 6-ios žalvarnių perėjimo vietos. 2 rytinėje Lietuvos dalyje ir 4 – pietinėje. 4-ios perimvietės buvo inkiluose, viena – uokse, viena – pastato sienos ertmėje. 2011 metais buvo nustatytos 8-ios žalvarnių perėjimo vietos; 3 rytinėje Lietuvos dalyje ir 5 – pietinėje. Penkios perimvietės buvo inkiluose, dvi – uokse, viena – pastato sienos ertmėje. Deja viena pora paliko jauniklius ir jaunikliai žuvo. Bendrai 2011 metų monitoringo metu buvo stebėta ne mažiau kaip 17 suaugusių žalvarnių. Verta paminėti, kad trečius metus iš eilės Lietuvoje peri Latvijoje Silakrogs apylinkėse 2006 metais žieduota žalvarnio patelė. Manoma, kad Lietuvoje perinčių žalvarnių yra daugiau, tačiau tikslų jų skaičių sunku įvertinti. Nors žalvarniai Lietuvoje paprastai stebimi Druskininkų ar Varėnos rajonuose pietinėje Lietuvoje, Švenčionių, Ignalinos ar Utenos rajonuose rytinėje dalyje, tačiau 2010-2011 metais pavieniai paukščiai buvo stebėti ir Kaišiadorių bei Panevėžio rajonuose (tiesa rugpjūčio mėnesį, t.y. jau migracijos metu).Lietuvoje žalvarniai pradėti žieduoti 1929 metais. 1929-1941 metais šie paukščiai buvo žieduojami kasmet ir iš viso per tą laikotarpį metaliniais žiedais buvo apžieduotas 221 paukštis. Vėliau, per 1942-2010 metų laikotarpį, buvo apžieduoti tik 45 paukščiai (tame laikotarpyje žieduoti tik 11 metų).
2011 metais, iš latvių gautais spalviniais žiedais, buvo apžieduoti 12 žalvarnių jauniklių keturiuose inkiluose (3 Druskininkų rajone ir 1 – Utenos). Viename inkile buvo sužieduoti keturi jaunikliai, dviejuose inkiluose po tris bei viename – du (iš vieno kiaušinio jauniklis neišsirito).
Žalvarnių jauniklių žiedavimą planuojama tęsti ir kitais metais. Žieduoti paukščiai gali suteikti daug įdomios informacijos. Nuskaičius žiedą galima gauti naudingų žinių apie paukščio žiemojimo vietą ar migracijos kelią, taip pat sužinoti, kiek ir kokių jauniklių grįžo į gimtąsias vietas bei kokias naujas perėjimo vietas pasirinko.
Kitais metais taip pat bus atliekamas žalvarnių monitoringas bei keliami nauji inkilai, tankinamas iškeltų inkilų tinklas, siekiant sudaryti kuo palankesnes ir saugesnes sąlygas žalvarniams perėti.
Jei kiltų noras pamatyti nuostabių žalvarnio nuotraukų, tai verta peržiūrėti Eugenijaus Kavaliausko nuotraukas.
Šis straipsnis buvo rengtas žurnalo Paukščiai 12 numeriui
