Bulgarija. Paskutinė diena

Ankstų, vėjuotą ir labai šaltą (tik 11 laipsnių!) gegužės 19 d. rytą nuvažiavome prie Bivolarsko ežeriuko, kur radome visą perinčių naktikovių, geltonųjų ir mažųjų garnių koloniją. Tai buvo paskutinis mūsų paukščių stebėjimo taškas – susikrovę daiktus, išvažiavome į Sofijos oro uostą.

Ilgas 7 valandų persėdimas Varšuvoje – ir po vidurnakčio mūsų lėktuvas nusileido Vilniuje.

Mūsų paukščių stebėjimo kelionė į Bulgariją buvo tikrai labai įdomi, jos metu nuvažiavome apie 2 000 km, pamatėme per 150 paukščių rūšių, iš kurių 30 mums su Laimiu buvo pirmą kartą matytos. Nuoširdžiai dėkui Boris už puikią kompaniją, maršruto sudarymą ir labai vertingus kelionės patarimus.

Bulgarija. Aštunta diena

Kita diena buvo paskutinė, kurią visą galėjome skirti savo kelionei. Ryte nuvažiavome prie didžiulio Durankulako ežero. Virš mažo užutėkio maitinosi upinės ir mažosios žuvėdros (Sternula albifrons), praskrido žalioji meleta (Picus viridis), pakelėje matėme juodakaktes medšarkes. Kiek pavažiavus toliau pakrantės melduose priešais saulę šildėsi ir tvarkėsi plunksnas geltonųjų garnių pulkelis, virš galvų praskrido ir visu grožiu pasirodė raudonkojo sakalo patinas.

Dirvoninis kalviukas

Tolesnis mūsų sustojimas buvo Jailatos (Yailata) saugomoje teritorijoje, nepaprasto grožio gėlių pievoje, kuri visa aidėjo nuo nenusakomo skaičiaus stepinių vieversių (Melanocorypha calandra) ir putpelių (Coturnix coturnix) balsų. Taip pat pamatėme kelis trumpapirščius vieversius (Calandrella brachydactyla) ir dirvoninius kalviukus (Anthus campestris).

Kelionė ėjo į pabaigą, ir mūsų kelias pasuko į vakarus, link Sofijos. Sustojome Srebarnos ežero rezervate, įžymiame perinčių garbanotųjų pelikanų (Pelecanus crispus) kolonija. Apie 17 val. ežeras, iš pradžių buvęs palyginti ramus, staiga atgijo ir prisipildė paukščių. Iš visų slėptuvių išlindo naktikovai, didieji baltieji ir purpuriniai garniai, praskrido keturios girnovės (Platalea leucorodia), paskui pasirodė dar kelios, virš nendryno perskrido rudasis ibis (Plegadis falcinellus).

Važiuodami link Pleveno, sustojome apžiūrėti prie pat Rumunijos sienos esančios bitininkų kolonijos. Didžiulis, gal 5 metrų aukščio skardis, nusėtas išraustais urveliais, atrodė tikrai įspūdingai. Deja, bitininkų ten buvo tik kokie keturi, visur kitur karaliavo varnėnai. Mes nusprendėme, kad turbūt dar ne visi bitininkai susirinko savo perimvietėse ir mes atvažiavome šiek tiek per anksti.

Paskutinę naktį nakvojome Pleveno mieste, svetingų Boris tėvų namuose.

Ispaninis žvirblis

Bulgarija. Septinta diena

Iš ryto buvo dar šalčiau, stiprus vėjas ir tik 13 laipsnių šilumos! Krūmuose šalia viešbučio čiulbėjo blyškioji tošinukė (Hippolais pallida), kurią po ilgo ieškojimo tankioje lapijoje pavyko ne tik pamatyti – norvegas Magne dar ir nufilmavo.

Margasis kultūpis

Vienas iš šios dienos plano dalių buvo aplankyti Kaliakros iškyšulį, kuriame prie šalčio prasidėjo dar ir lietus. Laimei, po kokios valandos jis baigėsi. Įspūdinga uola išsikišusi 2 km į Juodąją jūrą, jos skardžiai iškilę 60 metrų virš jūros lygio. Šalia kranto ant akmenų džiovino sparnus didieji, kuoduotieji bei mažieji kormoranai, o jūroje, ilgiau patyrinėjus, pavykdavo pamatyti išlendančias delfinų nugaras. Tarp iškyšulio viduramžių pilies griuvėsių strakinėjo margieji kūltupiai (Oenanthe pleschanka), vienoje vietoje pavyko pamatyti net porelę ir palyginti patino ir patelės apdaro skirtumus. Danguje nardė juodieji ir baltagurkliai čiurliai, blaškomi vėjo pasirodydavo ir vėl dingdavo pelėsakaliai ir skėtsakalis, krūmuose nuo vėjo slėpėsi bitininkai bei giedojo juodagalvės ir pilkosios startos. Iki valios prisivaikščioję po griuvėsius įspūdingame gamtovaizdyje, nuvažiavome iki šalia esančio tarpeklio.

Dar nesustojus mašinoms, tarp uolų akmenų pastebėjau tūpčiojantį ispaninį kūltupį, o pačiame tarpeklyje vos ne ant kiekvieno medžio buvo po pilkąją musinukę. Ežeriuką juosiančiuose nendrynuose sulojo mažasis baublys (Ixobrychus minutus), aukštų uolų fone praskrido kukutis, aukštai padangėse sukiojosi stepinis suopis, o ant skardžio nutūpė gegutė (Cuculus canorus). Norvegų porai ir Boris pavyko labai iš arti stebėti raudonkojį sakalą (Falco vespertinus), kuris visai nesibaidydamas nekviestų lankytojų ramiai tupėjo sudžiūvusiame medyje.

Laikas mus spaudė, todėl turėjome palikti ramų ir daug įdomių stebėjimų žadantį tarpeklį, ir patraukėme toliau, link Krapeco miesto. Susiradome puikų viešbutį nakvynei ant jūros kranto – nakvynė kainavo tik 18 eurų už dvivietį kambarį su pusryčiais, ir, kadangi iki tamsos dar buvo šiek tiek laiko, nuvažiavome į Šablenskają Tuzlą.

Vos tik atvažiavus, Boris pastebėjo medyje genį, kurį matėme vos kelias akimirkas – tai buvo sirijinis genys (Dendrocopos syriacus). Aš labai tikėjausi jų pamatyti daugiau, bet, deja, šis buvo vienintelis per visą mūsų kelionę. Ežeriuke, esančiame vos keli šimtai metrų nuo jūros, plaukiojo daugiau kaip 10 rudžių, kelios rudagalvės antys (Aythya ferina), pakrantėje šmirinėjo geltonosios kielės feldegg porūšio su visiškai tamsia, beveik juoda galva. Virš nendrių perskrido mažasis baublys ir vėl pasislėpė augmenijos tankmėje, bet po kelių minučių atsargiai ištipeno į atviresnę vietą ir pradėjo žvejybą, mums suteikdamas puikią galimybę jį gerai apžiūrėti.

Temstant virš galvų karkdamas praskrido naktikovis, o mes nuėjome prie jūros. Pakrante bėgiojo porelė upinių kirlikų (Charadrius dubius), o jūroje plaukiojo juodakaklis naras (Gavia arctica) vestuviniu apdaru.

Bulgarija. Šešta diena

Geltonasis garnys

Ankstų rytą nakvynės namų šeimininkas valtimi mus nuplukdė į Vajos (Vaya) ežerą, kur turėjome galimybę iš arti pasižiūrėti ir pafotografuoti rožinių pelikanų (Pelecanus onocrotalus), naktikovių (Nycticorax nycticorax), geltonųjų garnių (Ardeola ralloides), mažųjų kormoranų (Phalacrocorax pygmaeus) ir mažųjų baltųjų garnių (Egretta garzetta). Taip pat pamatėme juodakaklį kragą (Podiceps nigricollis), upines (Sterna hirundo) ir baltaskruostes (Chlidonias hybridus) žuvėdras, purpurinį garnį (Ardea purpurea), didžiuosius kormoranus (Phalacrocorax carbo) ir didelius pulkus gulbių.

Rožiniai pelikanai

Po pusryčių svetingas šeimininkas mus nuvežė parodyti šlapių pievų, kur radome būrį gaidukų, pilkųjų, geltonųjų, baltųjų ir mažųjų garnių, 7 rožinius pelikanus, dryžgalves ir pilkąsias antis, iš nendrių pakilo ir perskridęs pievą tankiuose ir aukštuose žolynuose nusileido purpurinis garnys, ant laidų tupėjo žalvarnis. Toliau nuvažiavome prie Anastasovsko ežero. Visi nendrynai skambėjo nuo plačiauodegių (Cettia cetti) ir mažųjų krakšlių balsų, danguje nardė daūrinės, šelmeninės bei langinės kregždės, tarp jų kaip žaibas švystelėjo ir ilgais sparnais pradėjo raižyti dangų pievinė kregždūnė (Glareola pratincola), prie jos prisijungė dar viena. Grakštūs ir gerokai didesni paukščiai iš karto išsiskyrė iš kregždžių būrio. Labai norėjom jas pamatyti ne vien tik skrydžio metu, bet ir nutūpusias, tačiau nepavyko. Paukščiai labai dideliu greičiu skraidė ore, o kai nutūpdavo, dingdavo žolėje ir jų visai nesimatė. Tik Boris pasisekė prisėlinti prie tos vietos, kur jos nutūpė, ir padaryti kelis kadrus. Likusieji nedrįsome trikdyti šių gražių paukščių, kadangi pievose kažkur galėjo būti jų lizdai.

Purpurinis garnys

Toliau sekė trumpas sustojimas šalia Burgaso esančiuose tvenkiniuose, bet dėl stipraus vėjo paukščių ten beveik nebuvo, tik visi aukštos įtampos elektros stulpai buvo nusėti perinčių didžiųjų kormoranų lizdais. Tą naktį nakvojome Kavarnos kurorte, kur atvažiavome vėlai vakare jau visai sutemus, ir apsistojome viešbutyje ant aukšto skardžio, o apačioje matėsi tamsi jūra ir žybčiojo miesto žiburiai.

Bulgarija. Penkta diena

Gegužės 15 d., prieš išvažiuodami iš Madžarovo, sustojome pasidžiaugti paskutinėmis akimirkomis kalnuose, kur galėjome dar kartą pasigrožėti mėlynuoju akmeniniu strazdu, kalnine starta, ispaniniu kūltupiu bei didžiąja pilkąja zyle, pamatėme vakarinę startą (Emberiza cirlus) ir lydimi aukštai virš kalnų sklandančių grifų, išvažiavome į Burgasą (Bourgas).

Kelionė buvo ne tiek tolima, kiek ilga dėl duobėtų kelių, tuo labiau kad mes dar užsukome į ąžuolų giraitę netoli Štito (Štit) kaimelio, kur mus užklupo stiprus lietus, pasižiūrėti rudagalvės medšarkės (Lanius senator) ir baltakaktės medšarkės (Lanius nubicus). Norvegams dar pavyko pamatyti ir alyvinę tošinukę (Hippolais olivetorum).

Karališkasis erelis

Bet šios dienos žvaigždė, karališkasis erelis (Aquila heliaca), mūsų laukė Bulgarijos pietryčių laukuose. Didingas paukštis su iš karto išsiskiriančiu šviesiu pakaušiu, šviesiais dryžiais ant nugaros ir baltu antuodegiu, galingais sparnų mostais visai nesunkiai nugalėjęs stiprų vėją, lengvai sklandė medžiodamas pilkuosius starus (Spermophiltus citellus), kurie be paliovos cypsėjo šalia savo urvelių. Ant kupstų tūpčiojo palšasis kūltupis (Oenanthe isabellina). Pasirodo, šie paukštukai ne veltui laikosi starų draugijos – jie peri starų iškastuose urveliuose.

Nakvojome Burgase, „Vaya Pelican House“ nakvynės namuose, naujai įrengtuose kambariuose su visais patogumais, virtuvėle ir net kompiuteriu su intenetu – ir visa tai tik už 10 eurų žmogui.

Bulgarija. Trečia - ketvirta diena

Maitvanagiai

Laimis su Boris ir norvegais gegužės 13 dieną 14 valandų praleido grifų fotografavimui skirtoje slėptuvėje kalnuose. Slėptuvėje diena praleista nedavė lauktų rezultatų – gausybės dėl grobio kovojančių grifų vyrai nepamatė. Nežinia, ar paukščius baidė aplink zujantys šunys, ar tolumoje su teleskopais išsirikiavę paukščių stebėtojai, o gal ir koks išsprūdęs garsas iš slėptuvės, bet palšieji (Gyps fulvus) bei vienas juodasis (Coragyps atratus) grifai laikėsi atokiau, o maitos palesti atskrido tik juodasis peslys (Milvus migrans) ir keletas maitvanagių (Neophron percnopterus). Juos geriausiai ir pavyko apžiūrėti ir nufotografuoti. Kitos dienos ankstų rytą Boris nepasidavė ir dar budėjo kitoje slėptuvėje, kur pagaliau jam pavyko iš arčiau pamatyti palšuosius grifus bei padaryti jų nuotraukų.

Palšasis grifas

Tą dieną mudvi su Simona Madžarove likome vienos ir galėjome daryti, ką tik širdis geidžia. Trumpam stabtelėjome ant tilto pasigrožėti ant stačių uolų besiilsinčiais palšaisiais grifais ir maitvanagiais, visur zujo daūrinės, šelmeninės, uolinės (Ptyonoprogne rupestris) kregždės, kartkartėmis pasirodydavo baltagurkliai čiurliai. Grifų apsaugos centras yra įsikūręs netoli užgesusio ugnikalnio, todėl Simona pasinėrė į mineralų paieškas. Prisirinkome nemažą maišelį įvairiausių spalvų akmenų – jaspio, ametisto, opalo ir agato. Parankiojusios kalnuose mineralų, nusileidome į Ardos upės slėnį ir išsimaudėme skaidriame upės vandenyje, kuriame plaukiojo daugybė įvairiausio dydžio žuvų. Kitame upės krante pavėsyje žvejojo juodasis gandras, kiek toliau – trys didieji pilkieji garniai (Ardea herodias). Danguje vis pasirodydavo stepinis suopis, praskrisdavo bitininkai. Šalia smėlėto keliuko kur ne kur augo įvairūs medžiai, metantys malonų pavėsį. Vieno tokio medžio šakose pastebėjau kažką bruzdant ir pro žiūronus pamačiau didžiąją pilkąją zylę (Parus lugubris), rankiojančią maistą tankioje lapijoje. Tai šen, tai ten giedojo volungės (Oriolus oriolus), medyje tupėjo kukutis (Upupa epops), nuo kelio pakilo išgąsdintas paprastasis purplelis (Streptopelia turtur), aukštai danguje virš kalnų sklandė palšieji grifai bei maitvanagiai ir viskas aplinkui skambėjo nuo vakarinių lakštingalų ir kikilių (Fringilla coelebs) giesmių. Kitoje upės pusėje skalambydama varpu ganėsi karvių banda.

Po kurio laiko paskambino Simona - tai buvo sutartas signalas, kad man laikas grįžti prie mašinos. Pasirodo, karvės perplaukė upę ir džiaugsmingai pradėjo bėgti link Simonos, tuo baisiausiai ją išgąsdino ir įkalino mašinoje. Palaukusios, kol karvėms nusibodome ir jos patraukė savais keliais, mes taip pat palikome paplūdimį ir grįžome į kalnus.

Važiuojant keliuku aukštyn į kalnus, išgirdau kažką traškant krūmuose. Iš karto sustojome ir netrukus tarp sausų šakų pasirodė gražuolė alpinė devynbalsė (Sylvia cantillans). Važiuodamos vingiuotu kalnų keliuku toliau netikėtai išvydome kelkraščiu keliaujantį graikinį vėžlį (Testudo graeca). Sustojome juo pasigrožėti, pafotografuoti ir likome kalnų aikštelėje. Po dienos karščio labai maloniai leidome laiką vakaro vėsoje, apsuptos stačių kalnų, virš kurių sklandė debesys kregždžių ir čiurlių, termikuose suko ratus grifai ir 3 juodieji gandrai. Patyrinėjusi kalnų viršūnes pamačiau pažįstamą siluetą, prisitraukiau vaizdą teleskopu ir atpažinau seniai ieškotą mėlynąjį akmeninį strazdą (Monticola solitarius). Pasirodė kranklys, kurį iš karto puolė sakalas keleivis, pasirodo, visa laiką tupėjęs ant uolų. Nuvijęs priešą, vėl nutūpė į savo vietą ir iš jos daugiau nepasitraukė. Stovint užvertus galvą man įskaudo sprandą, tad sugalvojau puikų būdą sau pagelbėti. Aikštelėje buvo įrengtas akmeninis staliukas su suoleliais, ant kurių aš ir atsiguliau. Vienas malonumas buvo taip gulėti ir su žiūronais stebėti praskrendančius paukščius. Pasirodė gyvatėdis (Circaetus gallicus), pasisukiojo virš mūsų ir nuskrido savais keliais…

Kitą dieną sustoję toje pačioje aikštelėje pamatėme mėlynąjį akmeninį strazdą, nusileidusį prie pat kelio, iš šalia esančio krūmo pagiedojo kalninė starta (Emberiza cia), o ant uolų maitinosi ispaninis kultūpis melanoleuca porūšio vasariniu apdaru, vėl pasirodė sakalas keleivis bei praskrido vapsvaėdis (Pernis apivorus). Vakare visi kalnų keliukai skambėjo nuo lėlių (Caprimulgus europaeus) kurkimo, pakelės krūme, beveik toje pačioje vietoje, kur vakar keliavo graikinis vėžlys, plušėjo alpinė devynbalsė (Sylvia cantillans).

Bulgarija. Antra diena

Lipikas

Trigradas įžymus įspūdingu tarpekliu, kurio skardžiai kyla į 250 m aukštį. Gegužės 12 d. ryte mes ir patraukėme tiesiai prie tarpeklio, į kurį mus atviliojo ne vien kerinti kalnų gamta, bet ir paukštelis, gyvenantis olų plyšiuose. Tai gražuolis lipikas (Tichodroma muraria), kurį svajojome pamatyti jau ne vienus metus. Vos pasiekus tarpeklį nulijo trumpas kalnų lietutis, bet po kelių minučių vėl linksmai švietė saulė ir žydrame danguje čirpaudami zujo baltagurkliai čiurliai. Ant nudžiūvusio medžio kalno viršūnėje tupėjo susigūžęs sakalas keleivis (Falco peregrinus), o virš miško vis prasklęsdavo stepinis suopis (Buteo rufinus). Tačiau gražuolio lipiko niekur nesimatė. Po pusvalandžio intensyvaus stebėjimo nusprendžiau pasinaudoti vieno patyrusio draugo patarimu ir gerai apžiūrėti priešingoje tarpeklio pusėje stūksantį skardį. Ir štai tolumoje šmėkštelėjo su niekuo nesupainiojamas pilkos, raudonos ir baltos spalvų siluetas – gražuolis lipikas! Paropinėjo kelias akimirkas ant uolos, perskrido kažkur į mūsų pusę ir dingo viename iš daugybės plyšių. Bet po kelių minučių vėl pasirodė, dabar jau arčiau, ir vėl dingo. Kažkur šalia pasigirdo skardus melodingas balselis, ir paukštis nutūpė tiesiai virš mūsų galvų, gal tik kokių 10 metrų atstumu. Pasisukiojo, praskleidė savo gražiuosius sparnus tik jam būdingu judesiu, ir staiga buvo nuvytas dar vieno lipiko. Ant uolos šlaito pasirodė machaonas, paplazdeno savo gražiais sparnais ir dingo skardžio prarajoje, o mes patraukėme keliu žemyn, sekdami kalnų upės vingius.

Trumpam sustojome prie mažo tiltuko, šalia kurio sraunios upės pursluose tarp akmenų šmirinėjo kalninės kielės (Motacilla cinerea) ir vandeninis strazdas (Cinclus cinclus) su gerokai ūgtelėjusiu ir jau visai savarankišku jaunikliu.

Ši diena buvo skirta kelionei į Madžarovo miestą, esantį rytinėje Rodopų kalnų dalyje, užburiančio grožio Ardos (Arda) upės slėnyje. Pakeliui sustojome saulės ir šilumos nuspalvintoje pievoje, pasidabinusioje įvairiaspalviais aguonų, ramunių ir kitokių nežinomų gėlių žiedais. Krūme bruzdėjo porelė juodakakčių medšarkių (Lanius minor), ant laidų giedojo juodagalvė starta (Emberiza melanocephala), praskrido juodasis gandras (Ciconia nigra), o tolumoje virš miško vis pasirodydavo 5 skėtsakaliai (Falco subbuteo). Kur tik sustodavom, ant laidų bei krūmų čirpėjo pilkosios startos (Miliaria calandra) arba giedodavo vakarinės lakštingalos, ištikimi mūsų palydovai buvo daūrinės ir uolinės kregždės (Ptyonoprogne rupestris) bei bitininkai.

Kadangi kelias buvo dar tolimas, nusprendėme pasipildyti kuro atsargas ir užsukome į turbūt geriausią pasaulyje benzino kolonėlę. Gera ji buvo tuo, kad dar neišlipę iš mašinos pastebėjome ant saulės įkaitintų plytelių besišildantį driežiuką, paskui ant sienos pasirodė dar vienas, iš už akmeninės klombos išlindo jau kažkokios kitos rūšies šiek tiek stambesnis driežas. Bet didžiausiais siurprizas mūsų laukė už kolonėlės kampo šalia lempos tupintis milžiniškas, stambaus vyriško delno dydžio ir nenusakomo grožio drugys, kuris, pasirodo, yra didžiausias Europoje - kriaušinė saturnija (Saturnia pyri).

Keliaudami toliau sustojome apžiūrėti ant aukšto kalno, apie 1 400 m virš jūros lygio, stūksančių VI a. pr. Kr. statytos Perperikono šventyklos, kurioje Aleksandrui Didžiajam buvo išpranašauta pasaulinė šlovė, griuvėsių. Kartais naudinga aplankyti ir kultūros vertybes. Jau sparčiai temo, ropštis į statų kalną buvo labai nelengva, tad aš nusprendžiau padaryti pertraukėlę ir atidžiau pasižvalgyti – gal kas nors gyvena tarp tų griuvėsių?.. Iš karto, patvirtindamas mano mintis, ant milžiniškų akmeninių luitų pasirodė mažytis siluetas – ispaninis kultūpis (Oenanthe hispanica).

Kitas tris dienas praleidome Madžarove, kur gyvenome Grifų apsaugos centre.

Bulgarija. Pirma diena

Idėja keliauti į Bulgariją stebėti paukščių kilo praėjusiais metais rudeniniame visuotiniame LOD narių susirinkime, kurio metu Boris Belčev pakvietė mus kartu stebėti paukščių jo tėvynėje. Šių metų pradžioje nusipirkome lėktuvo bilietus ir pradėjome planuoti kelionę. Į Bulgariją vykti planavome trise, bet iki išvykimo dienos mūsų gretos pasipildė dar trimis keliauninkais ir kompaniją sudarė pagrindinis organizatorius ir maršruto sudarytojas, mūsų gidas Boris Belčev su žmona Simona, pora iš Norvegijos Magne ir Anita bei mes, Laimonas ir Milda Šniaukštos.

Mano ir Laimio kelionė prasidėjo ankstų gegužės 11 d. rytą, kuomet LOT kompanijos lėktuvu iš Vilniaus per Varšuvą nuskridome iki Sofijos. Sofija mus pasitiko malonia 25 laipsnių šiluma. Oro uoste susitikome su Boris ir norvegais, pasiėmėme išnuomotą automobilį. Beje, su juo šį kartą mums nelabai pasisekė. Vietoj užsakytos „Ford Fiesta“ gavome rumunų gamybos „Dacia“ be vairo stiprintuvo, be kondicionieriaus ir mechaniškai atidaromais langais. Na, bet to ir galima buvo tikėtis, nes devynioms dienoms mašina kainavo tik 101 eurą.

Taigi paukštininkų atostogos prasidėjo. Trumpam užsukome į Bulgarijos ornitologų draugijos būstinę, apsipirkome maisto prekių parduotuvėje ir patraukėme į pietus. Pirmos dienos kelionės tikslas buvo mažas Trigrado miestelis, įsikūręs Rodopų (Rhodope) kalnuose netoli Graikijos sienos apie 1400 m virš jūros lygio. Dar nepasiekę kalnų sustojome keliose vietose pasigrožėti pirmosiomis mums daūrinėmis kregždėmis (Hirundo daurica), baltagurkliais čiurliais (Apus melba), bitininkais (Merops apiaster) bei pasiklausyti vakarinių lakštingalų (Luscinia megarhynchos) – šiuos paukščius matydavome beveik kiekvieną kelionės dieną. Į Trigradą palei vingiuotą Trigrado upę veda siauras kalnų serpantinas. Trumpai stabtelėjome kalnuose, pamatę sklandantį kilnųjį erelį (Aquila chrysaetos). Kadangi jau po truputi temo, jo nepavyko gerai apžiūrėti ir, deja, tai buvo vienintelis kilnusis erelis, matytas šioje kelionėje. Iš kalnų miškų atsklido apuokėlio (Otus scops) balsas, po kiek laiko iš kitos pusės atsiliepė dar vienas. Gerokai paklaidžiojus tamsiais kalnų labirintais, pavyko rasti nakvynę. Mažo privataus viešbutuko (už 30 EUR su vakariene ir pusryčiais dviem) šeimininkai mus pavaišino kalnų žolelių arbata ir nacionaliniu Bulgarų patiekalu.