 |
| Maitvanagiai |
Laimis su Boris ir norvegais gegužės 13 dieną 14 valandų praleido grifų fotografavimui skirtoje slėptuvėje kalnuose. Slėptuvėje diena praleista nedavė lauktų rezultatų – gausybės dėl grobio kovojančių grifų vyrai nepamatė. Nežinia, ar paukščius baidė aplink zujantys šunys, ar tolumoje su teleskopais išsirikiavę paukščių stebėtojai, o gal ir koks išsprūdęs garsas iš slėptuvės, bet palšieji (Gyps fulvus) bei vienas juodasis (Coragyps atratus) grifai laikėsi atokiau, o maitos palesti atskrido tik juodasis peslys (Milvus migrans) ir keletas maitvanagių (Neophron percnopterus). Juos geriausiai ir pavyko apžiūrėti ir nufotografuoti. Kitos dienos ankstų rytą Boris nepasidavė ir dar budėjo kitoje slėptuvėje, kur pagaliau jam pavyko iš arčiau pamatyti palšuosius grifus bei padaryti jų nuotraukų.
 |
| Palšasis grifas |
Tą dieną mudvi su Simona Madžarove likome vienos ir galėjome daryti, ką tik širdis geidžia. Trumpam stabtelėjome ant tilto pasigrožėti ant stačių uolų besiilsinčiais palšaisiais grifais ir maitvanagiais, visur zujo daūrinės, šelmeninės, uolinės (Ptyonoprogne rupestris) kregždės, kartkartėmis pasirodydavo baltagurkliai čiurliai. Grifų apsaugos centras yra įsikūręs netoli užgesusio ugnikalnio, todėl Simona pasinėrė į mineralų paieškas. Prisirinkome nemažą maišelį įvairiausių spalvų akmenų – jaspio, ametisto, opalo ir agato. Parankiojusios kalnuose mineralų, nusileidome į Ardos upės slėnį ir išsimaudėme skaidriame upės vandenyje, kuriame plaukiojo daugybė įvairiausio dydžio žuvų. Kitame upės krante pavėsyje žvejojo juodasis gandras, kiek toliau – trys didieji pilkieji garniai (Ardea herodias). Danguje vis pasirodydavo stepinis suopis, praskrisdavo bitininkai. Šalia smėlėto keliuko kur ne kur augo įvairūs medžiai, metantys malonų pavėsį. Vieno tokio medžio šakose pastebėjau kažką bruzdant ir pro žiūronus pamačiau didžiąją pilkąją zylę (Parus lugubris), rankiojančią maistą tankioje lapijoje. Tai šen, tai ten giedojo volungės (Oriolus oriolus), medyje tupėjo kukutis (Upupa epops), nuo kelio pakilo išgąsdintas paprastasis purplelis (Streptopelia turtur), aukštai danguje virš kalnų sklandė palšieji grifai bei maitvanagiai ir viskas aplinkui skambėjo nuo vakarinių lakštingalų ir kikilių (Fringilla coelebs) giesmių. Kitoje upės pusėje skalambydama varpu ganėsi karvių banda.
Po kurio laiko paskambino Simona - tai buvo sutartas signalas, kad man laikas grįžti prie mašinos. Pasirodo, karvės perplaukė upę ir džiaugsmingai pradėjo bėgti link Simonos, tuo baisiausiai ją išgąsdino ir įkalino mašinoje. Palaukusios, kol karvėms nusibodome ir jos patraukė savais keliais, mes taip pat palikome paplūdimį ir grįžome į kalnus.
Važiuojant keliuku aukštyn į kalnus, išgirdau kažką traškant krūmuose. Iš karto sustojome ir netrukus tarp sausų šakų pasirodė gražuolė alpinė devynbalsė (Sylvia cantillans). Važiuodamos vingiuotu kalnų keliuku toliau netikėtai išvydome kelkraščiu keliaujantį graikinį vėžlį (Testudo graeca). Sustojome juo pasigrožėti, pafotografuoti ir likome kalnų aikštelėje. Po dienos karščio labai maloniai leidome laiką vakaro vėsoje, apsuptos stačių kalnų, virš kurių sklandė debesys kregždžių ir čiurlių, termikuose suko ratus grifai ir 3 juodieji gandrai. Patyrinėjusi kalnų viršūnes pamačiau pažįstamą siluetą, prisitraukiau vaizdą teleskopu ir atpažinau seniai ieškotą mėlynąjį akmeninį strazdą (Monticola solitarius). Pasirodė kranklys, kurį iš karto puolė sakalas keleivis, pasirodo, visa laiką tupėjęs ant uolų. Nuvijęs priešą, vėl nutūpė į savo vietą ir iš jos daugiau nepasitraukė. Stovint užvertus galvą man įskaudo sprandą, tad sugalvojau puikų būdą sau pagelbėti. Aikštelėje buvo įrengtas akmeninis staliukas su suoleliais, ant kurių aš ir atsiguliau. Vienas malonumas buvo taip gulėti ir su žiūronais stebėti praskrendančius paukščius. Pasirodė gyvatėdis (Circaetus gallicus), pasisukiojo virš mūsų ir nuskrido savais keliais…
Kitą dieną sustoję toje pačioje aikštelėje pamatėme mėlynąjį akmeninį strazdą, nusileidusį prie pat kelio, iš šalia esančio krūmo pagiedojo kalninė starta (Emberiza cia), o ant uolų maitinosi ispaninis kultūpis melanoleuca porūšio vasariniu apdaru, vėl pasirodė sakalas keleivis bei praskrido vapsvaėdis (Pernis apivorus). Vakare visi kalnų keliukai skambėjo nuo lėlių (Caprimulgus europaeus) kurkimo, pakelės krūme, beveik toje pačioje vietoje, kur vakar keliavo graikinis vėžlys, plušėjo alpinė devynbalsė (Sylvia cantillans).
