Bulgarija. Antra diena

Lipikas

Trigradas įžymus įspūdingu tarpekliu, kurio skardžiai kyla į 250 m aukštį. Gegužės 12 d. ryte mes ir patraukėme tiesiai prie tarpeklio, į kurį mus atviliojo ne vien kerinti kalnų gamta, bet ir paukštelis, gyvenantis olų plyšiuose. Tai gražuolis lipikas (Tichodroma muraria), kurį svajojome pamatyti jau ne vienus metus. Vos pasiekus tarpeklį nulijo trumpas kalnų lietutis, bet po kelių minučių vėl linksmai švietė saulė ir žydrame danguje čirpaudami zujo baltagurkliai čiurliai. Ant nudžiūvusio medžio kalno viršūnėje tupėjo susigūžęs sakalas keleivis (Falco peregrinus), o virš miško vis prasklęsdavo stepinis suopis (Buteo rufinus). Tačiau gražuolio lipiko niekur nesimatė. Po pusvalandžio intensyvaus stebėjimo nusprendžiau pasinaudoti vieno patyrusio draugo patarimu ir gerai apžiūrėti priešingoje tarpeklio pusėje stūksantį skardį. Ir štai tolumoje šmėkštelėjo su niekuo nesupainiojamas pilkos, raudonos ir baltos spalvų siluetas – gražuolis lipikas! Paropinėjo kelias akimirkas ant uolos, perskrido kažkur į mūsų pusę ir dingo viename iš daugybės plyšių. Bet po kelių minučių vėl pasirodė, dabar jau arčiau, ir vėl dingo. Kažkur šalia pasigirdo skardus melodingas balselis, ir paukštis nutūpė tiesiai virš mūsų galvų, gal tik kokių 10 metrų atstumu. Pasisukiojo, praskleidė savo gražiuosius sparnus tik jam būdingu judesiu, ir staiga buvo nuvytas dar vieno lipiko. Ant uolos šlaito pasirodė machaonas, paplazdeno savo gražiais sparnais ir dingo skardžio prarajoje, o mes patraukėme keliu žemyn, sekdami kalnų upės vingius.

Trumpam sustojome prie mažo tiltuko, šalia kurio sraunios upės pursluose tarp akmenų šmirinėjo kalninės kielės (Motacilla cinerea) ir vandeninis strazdas (Cinclus cinclus) su gerokai ūgtelėjusiu ir jau visai savarankišku jaunikliu.

Ši diena buvo skirta kelionei į Madžarovo miestą, esantį rytinėje Rodopų kalnų dalyje, užburiančio grožio Ardos (Arda) upės slėnyje. Pakeliui sustojome saulės ir šilumos nuspalvintoje pievoje, pasidabinusioje įvairiaspalviais aguonų, ramunių ir kitokių nežinomų gėlių žiedais. Krūme bruzdėjo porelė juodakakčių medšarkių (Lanius minor), ant laidų giedojo juodagalvė starta (Emberiza melanocephala), praskrido juodasis gandras (Ciconia nigra), o tolumoje virš miško vis pasirodydavo 5 skėtsakaliai (Falco subbuteo). Kur tik sustodavom, ant laidų bei krūmų čirpėjo pilkosios startos (Miliaria calandra) arba giedodavo vakarinės lakštingalos, ištikimi mūsų palydovai buvo daūrinės ir uolinės kregždės (Ptyonoprogne rupestris) bei bitininkai.

Kadangi kelias buvo dar tolimas, nusprendėme pasipildyti kuro atsargas ir užsukome į turbūt geriausią pasaulyje benzino kolonėlę. Gera ji buvo tuo, kad dar neišlipę iš mašinos pastebėjome ant saulės įkaitintų plytelių besišildantį driežiuką, paskui ant sienos pasirodė dar vienas, iš už akmeninės klombos išlindo jau kažkokios kitos rūšies šiek tiek stambesnis driežas. Bet didžiausiais siurprizas mūsų laukė už kolonėlės kampo šalia lempos tupintis milžiniškas, stambaus vyriško delno dydžio ir nenusakomo grožio drugys, kuris, pasirodo, yra didžiausias Europoje - kriaušinė saturnija (Saturnia pyri).

Keliaudami toliau sustojome apžiūrėti ant aukšto kalno, apie 1 400 m virš jūros lygio, stūksančių VI a. pr. Kr. statytos Perperikono šventyklos, kurioje Aleksandrui Didžiajam buvo išpranašauta pasaulinė šlovė, griuvėsių. Kartais naudinga aplankyti ir kultūros vertybes. Jau sparčiai temo, ropštis į statų kalną buvo labai nelengva, tad aš nusprendžiau padaryti pertraukėlę ir atidžiau pasižvalgyti – gal kas nors gyvena tarp tų griuvėsių?.. Iš karto, patvirtindamas mano mintis, ant milžiniškų akmeninių luitų pasirodė mažytis siluetas – ispaninis kultūpis (Oenanthe hispanica).

Kitas tris dienas praleidome Madžarove, kur gyvenome Grifų apsaugos centre.