Izraelis. Aštuntoji diena – Gamla rezervatas ir kelionė namo

Palestininė spalvingoji nektarinė

Ryte maloniai leidžiant laiką šalia namelio, kuriame nakvojome, du egiptiniai mangutai abejingai nuturseno pro šalį. Vešliuose krūmuose ir medžiuose giedojo gelsvieji biulbiuliai, tupinėjo mažieji purpleliai ir maitinosi žaliūkės. Ore kaip kolibris pleveno palestininė spalvingoji nektarinė.

Tai buvo mūsų paskutinioji diena Izraelyje. Grįžti atgal į Tel Avivą nusprendėme kalnų keliu, ėjusiu išilgai Sirijos sienos. Tą rytą visur tvyrojo tirštas rūkas, kartais kelią buvo sunkiai įžiūrėti vos per kelis metrus nuo mašinos. Todėl pakeliui paukščių pamatėme nedaug − tik kelis bitininkus, žaliūkes ir būrelį pilkųjų startų.

Grakščioji prinija

Paskutinė vieta, kurią dar norėjome aplankyti, buvo Gamla gamtos rezervatas Golano aukštumų centre. Šis rezervatas žymus aukščiausiu Izraelyje kriokliu (apie 51 m.) ir gausiausia perinčių plėšrūnų populiacija. Rezervate mes praleidome porą valandų, grožėdamiesi giliu kanjonu ir stačiomis uolomis, kylančiomis virš jo. Keletas palšųjų grifų sklandė ore, vienišas mažasis erelis rėksnys praskrido virš galvų, ore kyburiavo pelėsakalis. Krūmuose grakščioji prinija vaikėsi raudonakę devynbalsę, o ant antikinės Bizantijos laikų bažnyčios sienų kaitinosi driežas. Mes keliavome dolmenų apsuptu keliuku, vingiuojančiu mėnulio paviršių primenančiu lauku. Ant vienišo medžio tupėjo gyvatėdis. Kelio pabaigoje aukštų medžių lapijoje triukšmavo dagiliai su žaliūkėmis, o milžiniškas krioklys triukšmingai garmėjo žemyn.

Trumpam buvome sustoję senoviniame Akros mieste, kur apžiūrėjome Tamplierių tunelius bei pasivaikščiojome po triukšmingą turgų. Paukščių matėme nedaug, tik 4 akmenės maitinosi Viduržemio jūros pakrantėje ir viena margasnapė žuvėdra praskrido virš mūsų.

Artėdami prie Tel Avivo nusprendėme po karštos dienos paskutinį kartą išsimaudyti Viduržemio jūroje. Geriau jau mes to nebūtumėm darę… Nenorėdami išlaidauti mokamose automobilių stovėjimo aikštelėse, mašiną pasistatėme šalikelėje, kur jau stovėjo keli automobiliai. Išsimaudę ir pasigrožėję romantišku saulėlydžiu grįžome atgal. Jau beveik išvažinėjome, kai pastebėjome, kad trūksta vienos kuprinės, kurioje buvo visi mūsų draugo dokumentai. Išlipome iš mašinos paieškoti jos bagažinėje ir nustėrome ją atidarę – bagažinė buvo tuščia! Mus apvogė! Tik pačiame gale ant dugno gulėjo mūsų teleskopas. Iš karto pradėjome tikrinti, ko netekome. Mūsų laimei, mašinos salone nepaliesta gulėjo mūsų optikos kuprinė su visais fotoaparatais bei objektyvais, o mano ir vyro dokumentai buvo mažoje kuprinėje, kurią mes nuolat nešiojomės su savim. Mes netekome visų drabužių ir visų draugo dokumentų. Juokinga buvo tai, kad visi dėvėjome šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis, o Vilniuje tuo metu buvo tik + 16 C. Tačiau blogiausia buvo tai, kad iki skrydžio buvo likusios tik 12 valandų, buvo sekmadienio vakaras ir mūsų draugas neturėjo jokio asmens dokumento. Tada ir prasidėjo tikras maratonas „misija neįmanoma“. Šiaip ne taip susiradę Natanijoje policijos įstaigą, užregistravome mūsų įvykį ir visą laiką desperatiškai skambinome į Lietuvą, bandydami gauti nors kokio nors ambasados darbuotojo telefoną, ką mums pavyko padaryti tik po dviejų valandų skambinimo. Gavome ambasadoriaus patarėjos telefoną, tačiau prisiskambinus mums buvo pasiūlyta atvykti kitą rytą 9 val. Toks variantas mums visai netiko, nes mūsų lėktuvas turėjo kilti 7 valandą ryto. Po ilgų įkalbinėjimų ambasados darbuotoją pagaliau pavyko įtikinti mus priimti šiandien. Lėkėme į Tel Avivą kaip akis išdegę. Susiradome didelį prekybos centrą, kur padarėme dvi draugo nuotraukas – ir tiesiai į ambasadą. Po pusvalandžio laikinasis pasas buvo mūsų rankose. Nuoširdžiai ačiū Lietuvos Respublikos ambasados personalui už žmogiškumą, supratimą ir pagalbą. Atšventus mūsų kelionės pabaigą mažame restoranėlyje, liko tik trys valandos miegui ir kitą rytą 7 val. mūsų lėktuvas pakilo. Trumpas 2 valandų sustojimas Kijeve – ir mūsų trijulė, nudegusi, vilkinti šortais ir trumparankoviais marškinėliais, išsilaipino šaltame ir lietingame Vilniuje…

Grakščioji prinija

Izraelis. Septintoji diena – Beit She’an ir Hula slėnis

Indiniai sidabrasnapiai

Anksti ryte mes nuvažiavome į laukus, plytinčius palei Jordanijos sieną. Paprastasis šakalas turseno kalvos ketera. Turbūt vis tas pats vakarykštis žalvarnis, tupėdamas suartame lauke, mėgavosi ryto šiluma, o smagus indinių sidabrasnapių būrelis strakinėjo ant kažkokių žemės ūkio padargų. Apylinkes tyrinėjome pėsčiomis. Keliuką juosė aukštos nendrės ir tankūs krūmai, kuriuose skambėjo įvairių paukščių balsai. Didžioji krakšlė kėlė baisų triukšmą, pati tūnodama giliai tankmėje, iššoko juodasis strazdas, kelios žaliūkės strakinėjo kiek toliau. Prie jų prisijungė ispaninis žvirblis ir būrelis naminių žvirblių. Pasistatę teleskopą mes atidžiai apžiūrinėjome kiekvieną giesmininką, ir staiga iš jų tarpo išskyrėme mažesnį ir ryškesnį paukštuką. Pagaliau sėkmė – Negyvosios jūros žvirblis staiga nusileido ant šakelės, ir ne vienas, o 3 gražūs patinai.

Gyvatėdis

Pavažiavus kiek toliau, gyvatėdis sklandė virš plyno lauko net nekrustelėdamas sparnų ir visai nekreipdamas dėmesio į mūsų trijulę, užvertusius galvas. Šalia bangavo didžiulė žalia pieva, o virš jos zujo šimtai šelmeninių ir langinių kregždžių. Tai buvo paskutinės mūsų akimirkos Beit She’an slėnyje, ir mes patraukėme aukštyn į šiaurę, į Hula slėnį.

Milžiniškos tuopos supo žvyrkelį, kuriuo mes atvažiavome į Hula gamtosauginį rezervatą. Hula slėnis ankščiau yra buvęs milžiniškas šlapžemių plotas, kuris buvo ypatingai svarbi tūkstančių migruojančių paukščių poilsio vieta. Deja, XX amžiaus viduryje beveik visa teritorija nusausinta ir paversta žemdirbystės laukais. Tik po 1970 m. prasidėjo šlapžemių atstatymo darbai.

Ibiškieji garniai

Mediniu takeliu ėjome gilyn į rezervatą. Azijiniai buivolai mirko vandenyje ir, kaip priklauso, būrelis ibisinių garnių tupėjo jiems ant nugarų. Drumzliname vandenyje vis pasirodydavo milžiniški šamai, daugybė pelkinių vėžliukų plūduriavo vandenyje arba kaitinosi ant akmenų. Staiga ant metalinės tvoros atšokavo kažkoks labai keistas paukštukas, pasigavo gana didelį laumžirgį ir dingo. Mums jis iš pradžių pasirodė panašus į miniatiūrinį garniuką. Tik grįžę namo, nustatytėme, kad tai buvo uodegos netekusi papirusinė krakšlė (Acrocephalus stentoreus). Krūmų tankmėje kuitėsi plovinė vištelė, o vandenyje plaukiojo nendrinės vištelės. Staiga danguje nežinia iš kur pasirodė apie 150 baltųjų pelikanų būrys, kuris apsuko kelis ratus ir nusileido kažkur labai toli nuo mūsų.

Netekusi uodegos papirusinė krakšlė

Pelkinis vėžlys

Indinis sidabrasnapis

Izraelis. Šeštoji diena – Beit She’an apylinkėse

Mažasis purplelis

Mūsų rastos nakvynės vietos pranašumas buvo vidinis kiemas, kur ryte buvo labai malonu gurkšnojant arbatą ar kavą grožėtis vietiniais paukščiais ir jų balsais. Čia, be didžiųjų zylių ir naminių žvirblių, mus pradžiugino paslestininė spalvingoji nektarinė, būrelis indinių sidabrasnapių, mažieji purpleliai bei triukšmingosios kramerio papūgos.

Netoli Afula miesto buvome susitarę susitikti su Johnatan Meirav – profesionaliu ornitologu, kuris tvarkė migruojančių plėšriųjų paukščių apskaitas. Aštuntą ryto mes jau buvome sutartoje vietoje, kur kiek toliau nuo kelio medžių pavėsyje stovėjo paruošti monokliai ir du vyrukai, apsiginklavę racijomis bei bloknotais, akylai stebėjo dangų. Mes prisijungėme prie jų ir netrukus virš galvų prasklendė pavieniai gyvatėdžiai, paskui juos – būrelis pirmamečių mažųjų erelių rėksnių, kurie trejus metus praleis Afrikoje ir tik jau suaugę grįš į perėjimo vietas. Po kelių akimirkų pamatėme 15 trumpapirščių vanagų (Accipiter brevipes), kiek vėliau – nykštukinius erelius ir vapsvaėdžius, vienišą nendrinę lingę ir gausius juodųjų peslių būrius. Tačiau Johnatan nusprendė, kad šioje vietoje migracija nelabai gausi, ir pasiūlė pervažiuoti į kitą tašką. Deja, kol mes privažiavome, migracija buvo jau pasibaigusi ir mes pamatėme tik pelėsakalį ir gyvatėdį. Pasiklausę raibauodegių nendrinukių (Cisticola juncidis) balsų, nusprendėme važiuoti prie žuvininkystės tvenkinių netoli Ginnegar gyvenvietės. Čia radome gausų būrį tilvikų – pentinuotosios pempės, laplandiniai griciukai, tikučiai, perkūno oželiai, kojūkai, kūdriniai tilvikai, gaidukai, raudonkojai tulikai ir jūriniai kirlikai buvo nusėdę pakrantes. Pelkiniai vėžliai (Pseudemydura umbrina) šildėsi saulėje ant akmenų, išlindusių iš vandens. Kitame tvenkinyje, be didžiųjų ir šaukštasnapių ančių, dar radome rudakaklių, juodakaklį ir mažųjų kragų. Taip važiavome nuo tvenkinio prie tvenkinio, dar matėme riestasnapį bėgiką (Calidris ferruginea), upinius bei mažuosius kirlikus bei vienišą cyplę. Apžiūrėję teritoriją, nuvažiavome į kitą vietą, šalia Neve Etan miestelio.

Juodasis gandras

Tik įvažiavę į tvenkinius pamatėme apie 150 juodųjų gandrų būrį ir pradėjome ieškoti žieduotų. Pamatėme vieną ir iš lėto pradėjome artėti prie būrio, stengdamiesi neišgąsdinti. Po gero pusvalandžio privažiavome pakankamai arti, kad padarytume nuotrauką bei apžiūrėtume kartu su juodaisiais gandrais besimaitinančius ruduosius ibisus. Kituose tvenkiniuose, arčiau Kfar Ropin gyvenvietės, radome taip pat gausybę paukščių – baltuosius ir juoduosius gandrus, visų rūšių anksčiau matytus garnius bei tulžius, taip pat geltonkojus kirus, mažuosius kormoranus, nendrines višteles, visą pulką jau anksčiau matytų tilvikų, dar brastinius tilvikus bei mažuosius bėgikus. Kuoduotieji vieversiai su geltonosiomis kielėmis lakstė skersai kelią, o danguje pasirodė žuvininkas. Daugiau kaip dvidešimt rudųjų ibisų būrys pakilo, išgąsdintas mūsų kaiminystės, o egiptinės mangustos pasirodydavo ir dingdavo tai šen, tai ten. Važiuodami toliau, visai šalia Jordanijos sienos, stabtelėjome prie nedidelių kapinaičių pailsėti medžių pavėsyje ir pamatėme plėšriąją medšarkę, palestinines spalvingąsias nektarines, gelsvuosius biulbiulius bei grakščiąją piriniją. Šalia buvo informacinis stendas, iš kurio sužinojome, kad šiose vietose vykdomas jūrinių erelių populiacijos atstatymo projektas, nors pačių paukščių niekur nesimatė.

Pelėdikė

Šalikelėse visur buvo privyniota spygliuotų tvorų, apkarstytų įspėjamaisiais ženklais „Atsargiai, minos!“, o mes išvažiavome į keliuką, kuriame patruliuoja pasienio apsauga. Žinojome, kad paukštininkai čia dažni ir pasieniečiai juos toleruoja. Šalia kelio ant stulpelio pastebėjome vienišą žalvarnį, o kiek toliau išgąsdinome būrelį kalninių keklikų (Alectoris chukar), kurie perbėgo kelią ir pabiro į visas puses. Kukutis vaikštinėjo žeme, ieškodamas maisto, o aukščiau, ties kalno ketera, pamatėme bėgantį paprastąjį šakalą (Canis aureus). Važiuodami pasieniu netikėtai pastebėjome mažą figūrėlę, besislepiančią už tvoros sijos. Tai buvo pelėdikė, kuri nenorėjo mūsų paleisti iš akiračio ir juokingai kaišiojo galvą iš už tvoros, kai ši jai užstodavo vaizdą. Pakeliui daugelyje vietų buvo iškelti inkilai liepsnotosioms pelėdoms, bet pačių paukščių niekur nematėme, todėl nusprendėme temstant jų paieškoti.

Dar prieš saulei nusileidžiant pradėjome važinėti ratais ir įdėmiai klausytis, tačiau visur buvo tylu ir pelėdų balsų nesigirdėjo. Taip pravažinėjome gerą valandą, kai staiga netikėtai išgirdome šnypštimą. Sustojome, bet garsas nesikartojo. Nebuvo kitos išeities, kaip tik pagroti telefone įrašytą liepsnotosios pelėdos balsą, ir netrukus ji triukšmingai atplasnojo iš šalia esančių medžių. Praskrido virš mašinos ir nutūpė ant elektros stulpo šalimais. Mes turėjome gerą progą apžiūrėti šią gražuolę iš arti bei pasiklausyti jos demoniško balso.

Po ilgos ir kupinos įspūdžių dienos ir paukščių gausos grįžome į nakvynės vietą ilsėtis ir planuoti rytojaus maršruto.

Rudieji ibisai

Pelėsakalis

Gaidukai

Izraelis. Penktoji diena – Negyvoji jūra, Ein Gedi

Nubiniai ožiai

Ankstyvą rytą mūsų nakvynės namų kieme ganėsi nubiniai ožiai (Capra ibex nubiana). Papusryčiavę patraukėme į Ein Gedi nacionalinį parką ir pasiruošėme kopti į uolas, kurios kilo iki jūros lygio. Nuo aukštų uolų tekėjo Dovydo krioklys, dėl kurio šioje vietoje susidarė nuostabi dykumos oazė, kur prieglobstį randa ir žvėrys ir paukščiai. Pakeliui aplinkiniuose medžiuose matėme daugybę „meškučių“ – kalnų damanų (Procavia capensis), kurie, pasirodo, yra artimiausi dramblių giminaičiai, nors išvaizda į juos visai nepanašūs. Kildami aukštyn išvydome visą koloniją trumpauodegių kranklių (Corvus rhipidurus), tiesiog aplipusių stūksančios uolos šešėlinę pusę. Taip pat aplink sukiojosi rusvasparniai ilgauodegiai varnėnai, o vieniša kalninė kielė (Motacilla cinerea) ieškojo maisto. Pakilti kalnų taku aukštyn kepinant kaitriai saulei mums užtruko apie valandą, bet gelbėjo gaivinantis krioklio vanduo. Smarkiai išprakaitavę ir nusikamavę, nusileidome žemyn, kur radome dar vieną mus dominančios rūšies atstovę – arabinę timaliją (Turdoides squamiceps).

Paprastasis palšasis peslys

Prieš kelionę paskutinį kartą išbandėme nesvarumo būseną Negyvosios jūros druskingame vandenyje, ir pajudėjome toliau. Nors Izraelyje gyvenantys draugai primygtinai siūlė aplenkti Palestinos teritoriją, mes kirtome kareivių saugomą sieną ir nuvažiavome trumpiausiu keliu tolyn. Palestinos teritorija paukščių nebuvo gausi. Matėme kelis pelėsakalius, mažieji ir pietiniai purpleliai tupėjo ant laidų, trumpam pasirodė juodasis peslys. Privažiavę Izraelio žemes, vėl susidūrėme su nuodugniu pasų patikrinimu ir turėjome atsakyti į klausimus, iš kur mes ir kur keliaujame. Tačiau vos kirtę sieną, ant šalia kelio stūksančio medžio pamatėme šviesaus paukščio siluetą. Mūsų džiaugsmui tai buvo paprastasis palšasis peslys (Elanus caeruleus). Nors kelias buvo siauras ir sustoti nebuvo kur, negalėjome praleisti progos pasigrožėti šiuo nuostabiu ir retu paukščiu. Pesliui nuskridus, važiavome toliau pro dirbamus laukus, kuriuose matėme pentinuotasias pempes, ibiškuosius (Bubulcus ibis) ir mažuosius baltuosius (Egretta garzetta) garnius. Mūsų kelionės tikslas buvo Beit She’an miestelis. Čia mes planavome praleisti porą dienų, nes apylinkės garsėjo žuvininkystės tvenkiniais ir migruojančių paukščių gausa. Aplink buvo gausu dirbamų laukų, viename kurių radome visą pulką juodųjų peslių. Suskaičiavome apie 350 paukščių, kurie rinkosi į lauką nakvynei. Ieškodami nakvynės turėjome pavargti, nes, pasirodo, šventinių dienų proga dauguma vietinių išvažiavo į provinciją, tad dauguma nakvynės vietų buvo užimtos.

Kalnų damanas

Trumpauodegis kranklys

Trumpauodegis kranklys

Arabinė timalija

Rytinis bitininkas

Rusvasparnis ilgauodegis varnėnas

Izraelis. Ketvirtoji diena – kelionės į šiaurę pradžia

Rytas mus nustebino savo vėsa – buvo tik 22 laipsniai šilumos, o dangus neįprastai apsiniaukęs, ir atrodė, kad tuoj pradės lyti.

Indinė varna

Mes buvom susitarę ryte susitikti su žymiu Izraelio ornitologu Itai Shanni, bet prieš tai nusprendėme užsukti į Eilato paukščių stebėjimo ir tyrimo centrą, kuriame buvome vakar. Paukščiai buvo praktiškai tie patys, tik sutikome kitą paukštininką, kuris pasakė netoliese matęs ilgauodegį purplelį (Oena capensis), kuris buvo mūsų geidžiamų pamatyti paukščių sąraše. Vėliau Itai mums pasakė, kad šie paukščiai perisi apylinkėse, bet mums jų ten taip ir nepavyko rasti. Susitikę su Itai iš karto nuvažiavome link jūros. Kelias vedė per palmių giraitę, kur radome mūsų pirmuosius indinius sidabrasnapius (Euodice malabarica), o taip pat pilkąją musinukę (Muscicapa striata), paprastąją raudonuodegę (Phoenicurus phoenicurus) ir kelias baltakaktes medšarkes (Lanius nubicus). Visai netoli paplūdimio užtikome pirmąją ir vienintelę per visą kelionę indinę varną (Corvus splendens), o vulpinus porūšio paprastasis suopis (Buteo buteo vulpinus) praskrido virš galvų. Pajūryje pasistatėme monoklius. Itai, pažvelgęs į jūrą, mums nurodė vienišą baltaakio kiro (Larus leucophthalmus) jauniklį, besiilsintį ant motorinės valties. Nors kiras buvo gana toli (net Jordanijos teritorijoje), bet charakteringą paukščio siluetą ir apvadą apie akį galėjome aiškiai matyti. Tolumoje praskrido pilkoji žuvėdra (Sterna repressa), o mūsų dėmesį patraukė paukštis, nusileidęs ant netoliese plūduriuojančio laivelio ir iš pirmo žvilgsnio panašus į naktikovio jauniklį. Itai patvirtino, kad tai yra žaliasis naktikovas (Butorides striata). Atsisveikinant Itai mums maloniai nurodė vietas, kurias ornitologui vertėtų aplankyti pakeliui į šiaurę. Išvykstančius iš Eilato mus išlydėjo šalia kelio kanale besimaitinantis krantinis garnys (Egretta gularis).

Ilgauodegiai purpleliai

Pirmą kartą sustojome dirbamuose laukuose, apie 37 km netoli Yotvata gyvenvietės. Lėtai važiuodami smėlėtu keliuku aptikome mūsų ieškotus ilgauodegius purplelius. Trys paukščiai, besiilsintys pakelės krūme, skyrė mums kelias akimirkas pasigrožėti jais ir pafotografuoti. Laukai buvo beveik tušti, tik keli būreliai kuoduotųjų (Galerida cristata) ir trumpapirščių (Calandrella brachydactyla) vieversių šmirinėjo arimuose, o palšieji kūltupiai (Oenanthe isabellina) straksėjo tarp grumstų.

Dykuminis smiltvieversys

Mūsų kelionė į šiaurę tęsėsi ir netrukus pasukome į dykumą netoli Hatseva miestelio. Į tolį driekėsi bekraštė dykuma, nusėta akmenų, kurioje karts nuo karto pasitaikydavo suvargusių krūmelių. Vos pravėrus automobilio duris tvokstelėdavo karštis. Tačiau šioje dykynėje buvo ir gyvybės – vieniša palestininė spalvingoji nektarinė nardė tarp krūmo šakų, vos įžiūrimi akmenų ir smėlio fone du dykuminiai smiltvieversiai (Ammomanes deserti) aktyviai ieškojo maisto, būrelis stepinių smiltviščių nulėkė slėptis, o juodauodegis šnekutis straksėjo aplink. Neatpažintas geltonas driežas kilnojo kojas, degančias nuo karščio, ir didelės skruzdės skubėjo smėliu. Mūsų pirmosios dvi matytos dykuminės prinijos (Scotocerca inquieta) praskrido šalimais, o vienišas rytinis bitininkas (Merops orientalis cyanophris) tupėjo ant nudžiūvusio medžio šakos. Gražuolis prisileido mus visai arti ir mes iki valios galėjome gėrėtis jo spalvingu apdaru ir padaryti nemažai nuotraukų.

Rytinis bitininkas

Netoli HaArava miestelio, ties 25-ojo ir 90-ojo kelių sankryža, yra degalinė. Mes sustojome šalia jos ir įdėmiai žvelgėmės į dangų, tikėdamiesi pamatyti pilkąjį sakalą (Falco concolor), bet paukščio nesimatė. Pakilome į kalną ir sustojome apžvalgos aikštelėje. Pora rusvasparnių ilgauodegių varnėnų (Onychognathus tristramii) atskrido ieškoti maisto atliekų, kurių gausiai palieka čia sustojusių mašinų keleiviai. Juodauodegis šnekutis taip pat nevengė progos pačiupti kokį skanėstą ir laikėsi šalia, bet sakalų vis nematėme. Už aikštelės, kurioje buvome sustoję, kelias darė staigų vingį, tad pasigirdus šaižiam cypimui pradėjome akimis ieškoti mašinos lekiančios dideliu greičiu, bet, pasirodo, garsas sklido iš dangaus, kur buvo susikibę du pilkieji sakalai. Trumpam galėjome pasigrožėti jauniklio bei suaugusio paukščio akrobatiniais sugebėjimais, bet tai truko neilgai – paukščiai dingo už uolos ir daugiau nebepasirodė.

Ein Gedi pasiekėme dar vakare ir net spėjome pasilepinti Negyvosios jūros ir gydomojo dumblo malonumais dar prieš saulei nusileidžiant. Nors praktiškai visa negyvosios jūros pakrantė priklauso viešbučiams ir maudynės jūroje yra mokamos, prie taip vadinamo Ein Gedi kempingo pakrantė yra nemokama ir net įrengti keli vieši dušai. Apsistojome jaunimo nakvynės namuose visai prie Ein Gedi nacionalinio parko.

Juodauodegis šnekutis

Rusvasparniai ilgauodegiai varnėnai

Pilkoji musinukė

Baltakaktė medšarkė

Izraelis. Trečioji diena – Eilatas ir apylinkės

Ankstyvas rytas prasidėjo nuo puodelio kavos ir bandymo išsiaiškinti su hostelio darbuotojais kur rasti olandų parką (ang. Holland park), kurį mums rekomendavo aplankyti ryte, kol saulė dar nespigina visu stiprumu. Deja vietiniai nežinojo apie tokį parką ir teko bandyti surasti jį patiems. Vakare google paieška mums pasiūlė kažkokias koordinates, kur galėjo būti tas parkas, bet deja, atvykus radom tik nediduką pramoninį rajoną, kurį supo dikynė ir ta vieta niekuo nepriminė parko. Teko grįžti ir atgal į miestą kur vienas taksi vairuotojas nurodė kaip mums reikia važiuoti. Kadangi buvome netoli draustinio, kuriame yra Eilato paukščių stebėjimo ir tyrimo centras , nusprendėme pasižvalgyti ten. Nedideliuose tvenkinukuose maisto ieškojo pentinuotosios pempės, raudonkojai tulikai, mažieji bėgikai, kojūkai ir laibasnapiai kirai, o kramerio papūgos (Psittacula krameri) triukšmavo medžiuose. Trumpai apsižvalgę pajudėjom taksisto nurodyta kryptimi ir po kelių minučių buvome vietoje.

Gelsvasis biulbiulis

Mūsų parko suvokimas yra gana tolimas Olandų parkui, nes tai ką pamatėme buvo dykuma, kurioje keliasdešimt metų atgal olandų žydai pravedė drėkinimo sistemą ir pasodino įvairių medelių ir krūmų. Nors medeliai ir krūmai nesudarė net pavėsio, kur galėtume pasislėpti nuo kepinančios saulės (jau 11 valandą buvo virš 30 laipsnių), tačiau tokioje dykumoje padaryta oazė kėlė pagarbą jos įkūrėjams. Nenuostabu, kad tokioje oazėje buvo ir paukščių. Pirmas mus pasitiko juodauodegis šnekutis (Cercomela melanura) nuėjus tik kelis metrus nuo vartų, virš galvų praskrido būrelis bitininkų (Merops apiaster), o dangų raižė šelmeninės (Hirundo rustica) ir daūrinės kregždės (Hirundo daurica). Pastebėjome, kad šelmeninių apatinė kūno dalis tamsiai rusva – matyt tai buvo transitiva porūšio paukščiai. Eidami toliau išbaidėme būrį arabinių stepinių kurapkų (Ammoperdix heyi), kurios spėriai išsilakstė į šalis ir įtariai stebėjo mus nuo kalvos viršūnės. Krūmuose tai šen tai ten matydavome gelsvuosius biulbiulius (Pycnonotus xanthopygos), paprastasias (Lanius collurio) ir baltakaktes (Lanius nubicus) medšarkes. Vieniša pilkoji devynbalsė (Sylvia curruca) straksėjo krūme, o pelėsakalis danguje ieškojo grobio. Mūsų kelionė po parką truko gerą valandą ir tada mes supratome, kad prie įėjimo informaciniai stendai ne be reikalo rekomenduoja su savim pasiimti po 3 litrus vandens, kai mes tuo tarpu dalijomės vienu puslitriu…

Grįžome į Eilatą, trumpam užsukome į parduotuvę atsigaivinti ir pasipildyti vandens atsargas ir nuvažiavome tiesiai į raudonosios jūros paplūdymį visai prie Jordanijos sienos. Karštis jau siekė 38 laipsnius ir paukščių beveik nebuvo. Kanale, įtekančiame į jūrą, pastebėjome baltąją (Motacilla alba) ir geltonąją (Motacilla flava) kieles, du pilkuosius garnius (Ardea cinerea), vienišą mažąjį bėgiką ir mažąjį kirą (Hydrocoloeus minutus), kuris, kaip sužinojome vėliau, buvo labai ankstyvas ir net buvome paprašyti persiųsti nuotraukas stebėjimo registravimui. Planavome pajūryje pamatyti baltaakius kirus (Larus leucophthalmus), bet matyt buvo jau per vėlu ir teko paukščių stebėjimą pakeisti į maudynes gaivinančiame raudonosios jūros vandenyje.

Nuvykome į Koralų paplūdymio (Coral Beach) rezervatą, kuris yra jau visai prie Egipto sienos. Tvora aptverta teritorijoje saugomi labai gražūs pakrantės koralai bei aplink zujančios įvairiaspalvės dar gražesnės žuvys. Kadangi planavome aplankyti daugiau nacionalinių parkų ar rezervatų ir norėjome sutaupyti šiek tiek pinigų, tai įsigijome 6 apsilankymų bilietus, kurie kainavo kiekvienam po 90 Izraelio šekelių (vietoje 20-30 už vieną apsilankymą). Išsinuomavome lastus bei nardymo kaukes ir panirome stebėti povandeninio pasaulio. Vandenyje ar krante praleidome apie tris valandas, o pojūčiai ir vaizdai sunkiai nupasakojami, taigi jei būsite Eilate, tai labai rekomenduojame aplankyti šį Koralų paplūdymį.

Pievinės kregždūnės

Kita mūsų aplankyta vieta – žymieji druskos tvenkiniai (angl. saltpans). Tvenkiniai matomi ir nuo pagrindinio kelio 90-ojo kelio ir yra ties 20 km. ženklu Jordanijos pasienyje. Į teritoriją įvažiavome automobiliu ir neišlipdami pradėjome stebėjimą, nes lauke buvo nepakenčiamai karšta ir drėgna, o automobilyje dar gelbėjo kondicionierius. Pirmasis tvenkinys buvo tuštokas, tik 5 plėšriosios žuvėdros (Sterna caspia) pravirais snapais tupėjo salelėse. Keli kojūkai ir raudonkojai tulikai maitinosi pakrantėje, o baltasparnė žuvėdra (Chlidonias leucopterus) praskrido virš galvų. Apvažiavę vieną tvenkinį, pasiekėme antrą, kuriame buvo mažiau vandens ir daugiau atviresnių vietų. Tilvikų buvo tiek daug, kad daugiau vienoje vietoje mes vargiai kur matėme – kojūkai, raudonkojai tulikai, daug mažųjų bėgikų, keli krantiniai tilvikai (Actitis hypoleucos), tamsieji tilvikai (Tringa erythropus), jūriniai, upiniai ir juodakojai kirlikai, o taip pat 10 kūdrinių tilvikų (Tringa stagnatilis) ir 3 avocetės (Recurvirostra avosetta). Atkreipėme dėmesį į būrelį ant žemės besiilsinčių paukščių ir kaip nudžiugome atpažinę 21 pievinę kregždūnę (Glareola pratincola). Šiuos paukščius skrydyje mes jau matėme kelionės Bulgarijoje metu, tačiau labai norėjome jas pamatyti dar kartą ir apžiūrėti geriau. Ir mūsų noras buvo išpildytas!

Purpurinis garnys

Pajudėjome toliau ir tuoj pat turėjome sustoti, nes trys purpuriniai garniai (Ardea purpurea) atskrido nuo Jordanijos pusės ir nusileido į tvenkinius netoli mūsų. Tai buvo pirmas kartas kai šiuos paukščius matėme atviroje vietovėje. Jiems visai nebuvo kur pasislėpti, nes nei krūmų, nei nendrių tvenkiniuose nebuvo. Prislinkom prie jų kiek galėjome, padarėme keletą nuotraukų ir nuriedėjome toliau.

Kitas tvenkinys mus pasitiko jau matyta upinių, jūrinių ir juodakojų kirlikų ir mažųjų bėgikų kompanija. Tvenkinio viduryje maitinosi keli būriai flamingų (Phoenicopterus ruber), iš viso apie 300 paukščių. Urvinės (Riparia riparia) ir šelmeninės kregždės ilsėjosi pakrantės smėlyje, o laibasnapiai kirai vaikštinėjo aplink. Taip mes sukom ratus, grožėjomės paukščiais, o pasiekę tvenkinių teritorijos pabaigą išbaidėme dorką (Gazella dorcas, tikrųjų antilopių pošeimio atstovą) iš krūmų.

Flamingai

Buvo jau 15 minučių po penkių, kai turėjome palikti šią nuostabią vietą, nes turėjome ambicingų planų pamatyti juostuotąją smiltvištę (Pterocles lichtensteinii). Žinojome, kad vietoje turime būti prieš sutemstant ir paukščiai pasirodys tik jau saulei nusileidus. Pravažiavome kelis kilometrus piečiau ir prie triukšmingų karvidžių radome dar vieną tvenkinį su stačiais betoniniais krantais. Pentinuotosios pempės, didieji baltieji, mažieji ir pikieji garniai bei naktikoviai susirinko šiauriniame krante nakvoti, didžiosios antys vaikštinėjo krantu, o mes tyliai sėdėjome ir laukėme. Sparčiai temo ir po kiek laiko praktiškai nieko nebematėme, kažkokio paukščio siluetas dar pasirodė tamsoje, bet mes jau negalėjome pasakyti ar tai mūsų laukiamas paukštis ar kitas. Taigi sėdome į mašiną, užsukome į parduotuvę šio bei to vakarienei ir grįžome į hostelį ruoštis naujai dienai.

Urvinė kregždė

Mažasis bėgikas

Mažasis bėgikas

Laibasnapis kiras

Purpurinis garnys

Palšasis kultūpis

Pievinės kregždūnės

Izraelis. Antroji diena – Ma’agan Michael ir kelionė į pietus

Ma’agan Michael yra nedidukas miestukas prie viduržemio jūros tarp Tel-Avivo ir Haifos. Mūsų tikslas buvo žuvininkystės tvenkiniai šalia miestelio ir pajūris. Ryte atsiėmėm savo Hyunday Getz iš auto nuomos ir nulėkem į šiaurę ištroškę naujų įspūdžių.

Pentinuotoji pempė

Tik atvykę, pasukome į pietų pusę ir sustojom kelio pabaigoje medžių pavėsyje. Visai šalia buvo kažkoks administracinis pastatas, bet jame nė gyvos dvasios. Išlipus iš automobilio atsivėrė nuostabus vaizdas nuo kalno į tvenkinius su aibe mažųjų baltųjų garnių (Egretta garzetta) ir naktikovių (Nycticorax nycticorax). Vaikščiojant aplink girdėjosi genio kalenimas, kuris pradžioje labai nesudomino, bet prisiminus, kad tai ne Lietuva, greitai buvo pastebėtas gražuolis sirijinio genio (Dendrocopos syriacus) patinas. Vaikščiojant aplink, kelios pentinuotosios pempės (Vanellus spinosus) nusileido prie mažo tvenkinuko, bet pastebėjusios žmogų nuskrido toliau. Pradėjom ieškoti pas ką gauti leidimą patekti į tvenkinių teritoriją ir viena moteriškė davė mobilaus telefono numerį, kuriuo paskambinus, gavome rekomendaciją važiuoti į miestelio šiaurėje esančius tvenkinius. Šalia automobilio medžiuose pastebėjome mažą paukštelį, kuris buvo mūsų pirmą kartą matoma palestininė spalvingoji nektarinė (Cinnyris osea). Būrelis triukšmingų naminių žvirblių pakilo iš krūmo, kuriuos tikrinome atidžiai tikėdamiesi pamatyti ispaninį ar negyvosios jūros žvirblį, bet vietoje jų pamatėm grakščiąją piriniją (Prinia gracilis) kilnojančią savo ypatingą uodegą. Žinojom, kad šios rūšys gana įprastos čia, bet mums buvo džiugu per trumpą laiką pamatyti tiek naujų rūšių. Neskubėdami bei dairydamiesi aplink pajudėjome į šiaurę kai priešais kelią perbėgo dvi egiptinės mangustos (Herpestes ichneumon), o driežas agama (Laudakia stellio agama) kaitinosi saulėje ant namo sienos.

Margasis tulžys

Kai įvažiavome į tvenkinių teritoriją iš karto išvydome margąjį tulžį (Ceryle rudis) besisupantį ant nendrių ir ieškančio grobio. Netoliese ant laidų tupėjo dar penki ir sunku buvo patikėti, kad jų matome tiek daug. Pentinuotojų pempių buvo visur, kaip ir naktikovių, mažųjų baltųjų garnių, o vienas tvenkinys buvo pilnas laibasnapių kirų (Larus genei). Neužilgo pamatėme ir raudonsnapius tulžius (Halcyon smyrnensis), bet jų buvo gerokai mažiau ir labai jau bailūs, kad privažiuoti arčiau ir padaryti geresnę nuotrauką. Neskubėdami važiavome tarp tvenkinių grožėdamiesi tulžiais, geltonaisiai garniais (Ardeola ralloides) ir vienu pilkuoju garniu nuo karščio stovinčiu balerinos pozoje. Šelmeninės kregždės karpė dangų, kuoduotieji vieversiai straksėjo kelio dulkėse, o daugybė labai gražių drugių (Danaus chrysippus) suko ratus aplink. Dauguma tvenkinių buvo uždengti tinklais, kad apsaugoti žuvis nuo paukščių, tačiau tulžiams tinklai nė motais, o ir garniai surasdavo tarpų ir buvo įnikę į žvejybą. Tilvikų taip pat radome, nors tikėjomės daugiau – krantiniai ir brastiniai tilvikai, keli gaidukai ir raudonkojai tulikai ieškojo maisto tvenkinių pakrasčiuose. 

Raudonsnapis tulžys

Pagaliau mes aptikome vieną drąsesnį raudonsnapį tulžį prie kurio pavyko privažiuoti visai arti ir padaryti visą seriją nuotraukų.

Temperatūra kilo su kiekviena valanda ir darėsi tvanku, o šalia tvenkinių viliojančiai ošė ir didelėmis bangomis kvietė viduržemio jūra. Nusprendėme atsigaivinti, tačiau įšokus į vandenį paaiškėjo, kad vanduo ‘kaip arbata’.

Jūros pakrantėje maitinosi ar ilsėjosi didelis būrys tilvikų tarp kurių juodakojai ir jūriniai kirlikai, mažieji ir juodakrūčiai bėgikai, kojūkai ir vieniša akmenė. Geltonkojai ir laibasnapiai kirai tingiai ilsėjosi netoliese, o margieji ir ‘mūsiški’ (Alcedo atthis) tulžiai skraidė aplink nevengdami nutūpti ir ant pakrantės smėlio.

Laikas ėjo greitai, o mūsų dar laukė kelionė į Izraelio pietus – Eilato miestą, kur žadėjome nakvoti dvi naktis. 340 km. atstumas atrodė įveikiamas per keturias valandas, tačiau užtrukome kamščiuose prie Tel-Avivo ir kelionė truko valandą ilgiau.

Paprastoji maina

Kelionę praskaidrino prie vieno iš šviesoforų stabtelėjus matytos paprastosios mainos (Acridotheres tristis), kurios taip pat mums buvo dar nematytos bei keli kupranugarių siluetai besileidžiančios saulės fone.

Kelias į pietus veda per Negevo dykumą, tačiau mums jos geriau apžiūrėti nepavyko, nes saulė 18 valandą jau nusileido ir mūsų kelionė tęsėsi tamsoje. Vėlų vakarą privažiavom kareivių sargybą prie įvažiavimo į Eilatą, bet mūsų mažytė mašinėlė su vietiniais numeriais įtarimo nesukėlė ir mes nesustodami įvažiavome į miestą ir navigacijos vedami pasiekėme mūsų Arava hostelį.

Margasis tulžys

Geltonasis garnys

Naktikovis

Tulžys

Mažasis garnys