 |
| Mažasis purplelis |
Mūsų rastos nakvynės vietos pranašumas buvo vidinis kiemas, kur ryte buvo labai malonu gurkšnojant arbatą ar kavą grožėtis vietiniais paukščiais ir jų balsais. Čia, be didžiųjų zylių ir naminių žvirblių, mus pradžiugino
paslestininė spalvingoji nektarinė, būrelis
indinių sidabrasnapių,
mažieji purpleliai bei triukšmingosios
kramerio papūgos.
Netoli Afula miesto buvome susitarę susitikti su Johnatan Meirav – profesionaliu ornitologu, kuris tvarkė migruojančių plėšriųjų paukščių apskaitas. Aštuntą ryto mes jau buvome sutartoje vietoje, kur kiek toliau nuo kelio medžių pavėsyje stovėjo paruošti monokliai ir du vyrukai, apsiginklavę racijomis bei bloknotais, akylai stebėjo dangų. Mes prisijungėme prie jų ir netrukus virš galvų prasklendė pavieniai
gyvatėdžiai, paskui juos – būrelis pirmamečių
mažųjų erelių rėksnių, kurie trejus metus praleis Afrikoje ir tik jau suaugę grįš į perėjimo vietas. Po kelių akimirkų pamatėme 15
trumpapirščių vanagų (Accipiter brevipes), kiek vėliau –
nykštukinius erelius ir
vapsvaėdžius, vienišą
nendrinę lingę ir gausius
juodųjų peslių būrius. Tačiau Johnatan nusprendė, kad šioje vietoje migracija nelabai gausi, ir pasiūlė pervažiuoti į kitą tašką. Deja, kol mes privažiavome, migracija buvo jau pasibaigusi ir mes pamatėme tik
pelėsakalį ir
gyvatėdį. Pasiklausę
raibauodegių nendrinukių (Cisticola juncidis) balsų, nusprendėme važiuoti prie žuvininkystės tvenkinių netoli Ginnegar gyvenvietės. Čia radome gausų būrį tilvikų –
pentinuotosios pempės,
laplandiniai griciukai,
tikučiai,
perkūno oželiai,
kojūkai,
kūdriniai tilvikai,
gaidukai,
raudonkojai tulikai ir
jūriniai kirlikai buvo nusėdę pakrantes. Pelkiniai vėžliai (Pseudemydura umbrina) šildėsi saulėje ant akmenų, išlindusių iš vandens. Kitame tvenkinyje, be
didžiųjų ir
šaukštasnapių ančių, dar radome
rudakaklių,
juodakaklį ir
mažųjų kragų. Taip važiavome nuo tvenkinio prie tvenkinio, dar matėme
riestasnapį bėgiką (Calidris ferruginea),
upinius bei
mažuosius kirlikus bei vienišą
cyplę. Apžiūrėję teritoriją, nuvažiavome į kitą vietą, šalia Neve Etan miestelio.
 |
| Juodasis gandras |
Tik įvažiavę į tvenkinius pamatėme apie 150
juodųjų gandrų būrį ir pradėjome ieškoti žieduotų. Pamatėme vieną ir iš lėto pradėjome artėti prie būrio, stengdamiesi neišgąsdinti. Po gero pusvalandžio privažiavome pakankamai arti, kad padarytume nuotrauką bei apžiūrėtume kartu su juodaisiais gandrais besimaitinančius
ruduosius ibisus. Kituose tvenkiniuose, arčiau Kfar Ropin gyvenvietės, radome taip pat gausybę paukščių –
baltuosius ir
juoduosius gandrus, visų rūšių anksčiau matytus
garnius bei
tulžius, taip pat
geltonkojus kirus,
mažuosius kormoranus,
nendrines višteles, visą pulką jau anksčiau matytų tilvikų, dar
brastinius tilvikus bei
mažuosius bėgikus.
Kuoduotieji vieversiai su
geltonosiomis kielėmis lakstė skersai kelią, o danguje pasirodė
žuvininkas. Daugiau kaip dvidešimt
rudųjų ibisų būrys pakilo, išgąsdintas mūsų kaiminystės, o egiptinės mangustos pasirodydavo ir dingdavo tai šen, tai ten. Važiuodami toliau, visai šalia Jordanijos sienos, stabtelėjome prie nedidelių kapinaičių pailsėti medžių pavėsyje ir pamatėme
plėšriąją medšarkę,
palestinines spalvingąsias nektarines,
gelsvuosius biulbiulius bei
grakščiąją piriniją. Šalia buvo informacinis stendas, iš kurio sužinojome, kad šiose vietose vykdomas jūrinių erelių populiacijos atstatymo projektas, nors pačių paukščių niekur nesimatė.
 |
| Pelėdikė |
Šalikelėse visur buvo privyniota spygliuotų tvorų, apkarstytų įspėjamaisiais ženklais „Atsargiai, minos!“, o mes išvažiavome į keliuką, kuriame patruliuoja pasienio apsauga. Žinojome, kad paukštininkai čia dažni ir pasieniečiai juos toleruoja. Šalia kelio ant stulpelio pastebėjome vienišą
žalvarnį, o kiek toliau išgąsdinome būrelį
kalninių keklikų (Alectoris chukar), kurie perbėgo kelią ir pabiro į visas puses.
Kukutis vaikštinėjo žeme, ieškodamas maisto, o aukščiau, ties kalno ketera, pamatėme bėgantį paprastąjį šakalą (Canis aureus). Važiuodami pasieniu netikėtai pastebėjome mažą figūrėlę, besislepiančią už tvoros sijos. Tai buvo
pelėdikė, kuri nenorėjo mūsų paleisti iš akiračio ir juokingai kaišiojo galvą iš už tvoros, kai ši jai užstodavo vaizdą. Pakeliui daugelyje vietų buvo iškelti inkilai liepsnotosioms pelėdoms, bet pačių paukščių niekur nematėme, todėl nusprendėme temstant jų paieškoti.
Dar prieš saulei nusileidžiant pradėjome važinėti ratais ir įdėmiai klausytis, tačiau visur buvo tylu ir pelėdų balsų nesigirdėjo. Taip pravažinėjome gerą valandą, kai staiga netikėtai išgirdome šnypštimą. Sustojome, bet garsas nesikartojo. Nebuvo kitos išeities, kaip tik pagroti telefone įrašytą
liepsnotosios pelėdos balsą, ir netrukus ji triukšmingai atplasnojo iš šalia esančių medžių. Praskrido virš mašinos ir nutūpė ant elektros stulpo šalimais. Mes turėjome gerą progą apžiūrėti šią gražuolę iš arti bei pasiklausyti jos demoniško balso.
Po ilgos ir kupinos įspūdžių dienos ir paukščių gausos grįžome į nakvynės vietą ilsėtis ir planuoti rytojaus maršruto.
