 |
| Palestininė spalvingoji nektarinė |
Tai buvo mūsų paskutinioji diena Izraelyje. Grįžti atgal į Tel Avivą nusprendėme kalnų keliu, ėjusiu išilgai Sirijos sienos. Tą rytą visur tvyrojo tirštas rūkas, kartais kelią buvo sunkiai įžiūrėti vos per kelis metrus nuo mašinos. Todėl pakeliui paukščių pamatėme nedaug − tik kelis bitininkus, žaliūkes ir būrelį pilkųjų startų.
 |
| Grakščioji prinija |
Trumpam buvome sustoję senoviniame Akros mieste, kur apžiūrėjome Tamplierių tunelius bei pasivaikščiojome po triukšmingą turgų. Paukščių matėme nedaug, tik 4 akmenės maitinosi Viduržemio jūros pakrantėje ir viena margasnapė žuvėdra praskrido virš mūsų.
Artėdami prie Tel Avivo nusprendėme po karštos dienos paskutinį kartą išsimaudyti Viduržemio jūroje. Geriau jau mes to nebūtumėm darę… Nenorėdami išlaidauti mokamose automobilių stovėjimo aikštelėse, mašiną pasistatėme šalikelėje, kur jau stovėjo keli automobiliai. Išsimaudę ir pasigrožėję romantišku saulėlydžiu grįžome atgal. Jau beveik išvažinėjome, kai pastebėjome, kad trūksta vienos kuprinės, kurioje buvo visi mūsų draugo dokumentai. Išlipome iš mašinos paieškoti jos bagažinėje ir nustėrome ją atidarę – bagažinė buvo tuščia! Mus apvogė! Tik pačiame gale ant dugno gulėjo mūsų teleskopas. Iš karto pradėjome tikrinti, ko netekome. Mūsų laimei, mašinos salone nepaliesta gulėjo mūsų optikos kuprinė su visais fotoaparatais bei objektyvais, o mano ir vyro dokumentai buvo mažoje kuprinėje, kurią mes nuolat nešiojomės su savim. Mes netekome visų drabužių ir visų draugo dokumentų. Juokinga buvo tai, kad visi dėvėjome šortus ir marškinėlius trumpomis rankovėmis, o Vilniuje tuo metu buvo tik + 16 C. Tačiau blogiausia buvo tai, kad iki skrydžio buvo likusios tik 12 valandų, buvo sekmadienio vakaras ir mūsų draugas neturėjo jokio asmens dokumento. Tada ir prasidėjo tikras maratonas „misija neįmanoma“. Šiaip ne taip susiradę Natanijoje policijos įstaigą, užregistravome mūsų įvykį ir visą laiką desperatiškai skambinome į Lietuvą, bandydami gauti nors kokio nors ambasados darbuotojo telefoną, ką mums pavyko padaryti tik po dviejų valandų skambinimo. Gavome ambasadoriaus patarėjos telefoną, tačiau prisiskambinus mums buvo pasiūlyta atvykti kitą rytą 9 val. Toks variantas mums visai netiko, nes mūsų lėktuvas turėjo kilti 7 valandą ryto. Po ilgų įkalbinėjimų ambasados darbuotoją pagaliau pavyko įtikinti mus priimti šiandien. Lėkėme į Tel Avivą kaip akis išdegę. Susiradome didelį prekybos centrą, kur padarėme dvi draugo nuotraukas – ir tiesiai į ambasadą. Po pusvalandžio laikinasis pasas buvo mūsų rankose. Nuoširdžiai ačiū Lietuvos Respublikos ambasados personalui už žmogiškumą, supratimą ir pagalbą. Atšventus mūsų kelionės pabaigą mažame restoranėlyje, liko tik trys valandos miegui ir kitą rytą 7 val. mūsų lėktuvas pakilo. Trumpas 2 valandų sustojimas Kijeve – ir mūsų trijulė, nudegusi, vilkinti šortais ir trumparankoviais marškinėliais, išsilaipino šaltame ir lietingame Vilniuje…
 |
| Grakščioji prinija |
