Trylikta diena - šiaurinė starta ir kelionė link Helsinkio

Tą rytą Vytas, Eugenijus ir Gediminas liko prie Valtavaara kalno, o Laimis su Milda, nuvažiavę paieškoti šiaurinės startos, rado Makso nurodytoje vietoje giedantį patiną. Tai buvo paskutinė mūsų paukščių stebėjimo Suomijoje diena. Išvažiuodami sustojome šalia Rukos pasigrožėti čia perinčiais sakalais keleiviais ir patraukėme žemyn link Helsinkio. Mūsų laukė ilga kelionė namo. Važiavome iki pirmos valandos nakties. Nakvynei sustojome pakelės aikštelėje visai netoli Helsinkio.

Dvylikta diena - Valtaavara ir susitikimas su 2-u birdpix.lt ekipažu

Ryte šalia kemperio, kaip ir tikėjomės, prie lesyklų atskrido pasimaitinti sibiriniai kėkštai, visas miškas aidėjo nuo jauniklius maitinančių eglinių kryžiasnapių balsų, o mes vėl išbaidėme jerubių šeimyną. Vaikščiojome kelias valandas, ieškodami tripirščio genio, bet pavyko pamatyti tik didįjį ir eglės kankorėžį įsikandusią paprastąją voverę.

Likusių dienų planas buvo patikrinti Makso rekomenduotas Kuusamo apylinkės vietas, kadangi vienoje iš jų galėjome pamatyti kilnųjį erelį. Ne iš karto pavyko surasti nurodytą vietą, o ir suradus tik Vytui ir Eugenijui pasisekė pamatyti aukštai danguje sklendžiantį paukštį, kuris tuoj pat dingo iš akiračio.

Oro temperatūra darėsi vis aukštesnė ir termometro stulpelis siekė net 29 laipsnius. Užsukome į parduotuvę atsigaivinti ledais, o paskui nuvažiavome į jau gerai mums pažįstamą žvyrės buveinę. Čia kartu su patinu aptikome ir patelę, kuri taip pat buvo labai jauki žmonių akivaizdoje. Šalia esančiame ežere plaukiojo rudakaklis kragas, medžiojo žuvininkas, maitinosi mažieji kirai ir upinės žuvėdros.

Vakare prie Valtavaara kalno susitikome su antruoju ekipažu iš Lietuvos. Besišnekučiuodami, kelis kartus girdėjome tripirščio genio kalenimą, ūktelėjo ir raiboji pelėda.

Vienuolikta diena - mėlynuodegės

Atsikėlėme anksti, apie 5:00. Eglėse purpčiojo sibiriniai kėkštai, mus prisileidę gana arti. Kryžiasnapių daugiau nematėme, todėl pajudėjome link Valtavaara kalno. Vos tik atvykus, Eugenijus susikrovė visą fotoįrangą ir, pasiėmęs raciją, išėjo, pasiryžęs užkopti į kalno viršūnę, o mes likome gaminti pietų. Vos baigėme ruošą ir susėdome prie stalo, suskambo racija ir pasigirdo Eugenijaus pranešimas: „reikalinga specialisto konsultacija, atrodo, matau mėlynuodegės patelę“. Mes nuskubėjome į kalno viršų ir uždusę pasiekėme viršūnę. Visai šalia giedojo ir ką tik lizdą palikusius jauniklius maitino mėlynuodegių porelė. Dažniausiai šiuos ypatingo grožio paukštukus pavyksta pamatyti aukštai medžių vainikuose, o štai mes sėdėjome sau ant minkšto samanų kilimo ir be jokio vargo fotografavome krašto įžymybes. Visų nuotaika buvo puiki, o ją dar labiau skaidrino nuostabus gamtovaizdis, plytintis po mūsų kojomis. Į visas puses driekėsi bekraštė miškų skraistė, kurią puošė tai šen, tai ten išsišovę kalnai ir saulėje tviskantys ežerai.
Dieną leidome ieškodami paukščių ir grožėdamiesi apylinkėmis. Vakarėjant vėl sugrįžome prie Valtavaara kalno ir išgirdome besimaitinančių kryžiasnapių balsus. Jų dairydamiesi išbaidėme dar ir jerubės patelę su jaunikliais, o ieškant raibosios pelėdos, kuri prieš metus perėjo netoliese, Vytas aptiko žvyrės lizdą su 6 kiaušiniais.

Dėšimta diena - mažosios startos ir kryžiasnapių paieškos

Ryte aplink sukiojosi trys poros geltonųjų thunbergi porūšio kielių. Nusprendėme dar kartą sugrįžti prie kalno, ant kurio važiuodami į priekį matėme ilgauodegių plėšikų. Jau žinomoje vietoje aptikome porą ilgauodegių plėšikų, netoliese skraidė pentinuotosios startos ir vidutinės kuolingos, matyt, saugodamos nuo plėšikų savo lizdus. Aptikome du mornelius su jaunikliais, bet tundrinės žvyrės šį kartą neradome. Aplinkui pypsėjo dirviniai sėjikai, ant akmenų šokinėjo kūltupiai. Kalno papėdės krūmynuose maitinosi mėlyngurklės, savo keistą giesmę traukė šiauriniai kikiliai, šmirinėjo pieviniai kalviukai ir čimčiakai. Oras buvo puikus ir saulėtas – daugiau kaip 20 laipsnių šilumos.

Važiuodami į pietus sustojome Inari mieste, didelėje suvenyrų parduotuvėje, kur šiaip ne taip pavyko prisijungti prie nemokamo bevielio interneto ir įdėti kelias naujausias nuotraukas.

Kitas sustojimas buvo prie Ivalo (68.6784N, 27.6305E), kur ieškojome mažosios startos. Paties paukščio nepamatėme, bet girdėjome šalia elektros linijos giedantį patiną.

Tą vakarą nakvojome miške, apie 35 km nuo pagrindinio kelio (68.3878N, 26.6781E), prie upelio, kur, anot mūsų kelrodės knygelės, renkasi atsigerti kryžiasnapiai. Vos išlipę iš automobilio, pamatėme eglės viršūnėje besimaitinančius 2 eglinius kryžiasnapius. Prieš miegą vaikščiojant miške, kelią perbėgo rudoji lapė, iškabintuose inkiluose perėjo didžioji zylė ir paprastoji raudonuodegė.

Devinta diena - kelionė į Batsfjordą ir vėl Suomija

Ši diena buvo skirta kelionei į Batsfjordą. Pakeliui sustojome prie medžioklinio sakalo lizdo, bet jis jau kelis metus apleistas ir mums atvažiavus ten sklandė tik tūbuotasis suopis. Važiuojant tolyn 891-uoju keliu ties posūkiu (70.5832N, 29.6593E) virš kelio praskrido sakalas. Iš karto sustojome ir po kelių akimirkų išaiškėjo, kad čia medžioja pora startsakalių. Matyt, netoliese buvo jų lizdas. Pakelės krūmokšniuose maitinosi smilginiai strazdai, šiauriniai kikiliai ir arktiniai čimčiakai. Tai šen, tai ten buvo matyti nenutirpę sniegynai su žiojinčiais 3 m storio sniego tarpekliais. Ties Syltefjord ir Nordfjord miesteliais esančiame fiorde ieškojome ruonių, bet, deja, neradome. Nuo Nordfjord galima pėsčiomis keliauti iki šiaurinių padūkėlių kolonijos, bet mes šios minties atsisakėme, kadangi akmenų keliu tektų 11 km žingsniuoti pėsčiomis, o pusiaukelėje dar perbristi kalnų upę. Mes paėjome fiordo krantu tik kelis kilometrus ir mums pavyko pamatyti skraidančius ir kaip strėlės smingančius į vandenį šiaurinius padūkėlius, o Milda pastebėjo 2 medžiojančius bukauodegius plėšikus.

Batsfjordo uoste matėme taistę ir daugybę kirų, tarp kurių nesėkmingai stengėmės įžiūrėti didįjį poliarinį kirą. Nuo šios vietos mūsų kelias pasisuko atgal ir mes pradėjome žygį link Suomijos, kur blogas oras buvo sutrukdęs apžiūrėti nemažai paukštingų vietų. Nakvynę pasirinkome stovėjimo aikštelėje prie Teno upės, atstojančios natūralią Suomijos ir Norvegijos sieną apie 20 km į vakarus nuo Utsjoki miestelio.

Aštunta diena - Vadsø, Nesseby

Rytas mus pasitiko be lietaus su aplink mūsų automobilį besiganančiomis avimis. Šalia buvo apsistoję paukštininkai iš Šveicarijos, Varangerio pusiasalyje leidę laiką jau nuo gegužės pradžios. Besidalinant įspūdžiais, sužinojome, kad prieš dvi dienas šioje vietoje buvo stebėtas skiauterėtosios gagos patinas, kurio mums taip ir nepavyko pamatyti. Prieš išvykdami pro teleskopą apžvelgę fiordą pastebėjome plaukiojantį geltonsnapį narą. Nieko įdomesnio neradę, nuvažiavome į Vadsø salą, kurios parke perėjo raudonkojai tulikai, jūršarkės ir čimčiakai, ežerėlyje kaip vilkiukai sukosi apie 50 apvaliasnapių plaukikų, o paplūdimyje maitinosi 5 laplandiniai griciukai. Tą vakarą nakvojome šalia Nesseby automobilių stovėjimo aikštelėje prie kelio, tikėdamiesi padaryti laplandinio griciuko nuotraukų.

Septinta diena - Ekkerøy pusiasalis

Ryte visi išėjo pasivaikščioti bei fotografuoti. Smailiauodegiai plėšikai, dirviniai sėjikai bei pentinuotosios startos buvo šalia. Pavažiavę kiek toliau nuo rezervato matėme juodkrūčius bėgikus ir rudagurklius kalviukus. Šalia kažkokio ežeriuko Gediminas rado apvaliasnapį plaukiką išnarintu sparnu – paleidome jį į vandenį.

Pavažiavę dar aptikome sniegstartės lizdą. Oras sušilo iki +20 laipsnių ir buvo tikras malonumas neskubant keliauti po neaprėpiamas ežeriukais, upeliais ir kalvelėmis padabintos tundros platybes. Ta diena turbūt buvo viena iš maloniausių dėl neįtemptų paukščių paieškų. Kažkuriame iš ežerėlių aptikome ledinę antį. Vytas apibėgo aplink, kad paukštis priplauktų arčiau samanose gulinčio ir fotografuojančio Laimio. Po kelių akimirkų Laimis pajuto, kad jį kažkas stebi – pasuko galvą ir pamatė šalimais lizde tupintį rudakaklį narą!

Dar kartą grįžome į Vardø pasipildyti vandens ir parduotuvėse paieškoti šviežių jūros gėrybių, bet radome tik šaldytas ir labai jau brangias. Stabtelėjome iškyšulio gale, su vaizdu į Hornøya salą, pafotografuoti poliarinių žuvėdrų. Netoliese vandenyje ramiausiai sau plūduriavo vienišas storasnapis narūnėlis.

Kitas mūsų tikslas – Ekkerøy pusiasalis, kur ant stačių akmeninių uolų perisi kelių tūkstančių tripirščių kirų kolonija, o akmenuota pakrantė garsėja pasimaitinti susirenkančiais tilvikais. Apžiūrėjome tripirščių kirų koloniją. Mes buvome liudytojais liūdno vaizdo, kai neišsilaikę lizde nuo stačių uolų krito kirų jaunikliai ir apačioje ant akmenų matėsi daug jau nebegyvų kūnelių ar pasmerktų žūti, bet dar vis ropinėjančių kiriukų. Tarp galybės kirų ieškojome alkų ar narūnėlių, tačiau radome tik pavienius paukščius, o ir tuos plaukiojančius vandenyje. Tuo metu vėl pradėjo lyti. Nakvynei pasirinkome vietą prie kranto rytinėje pusėje. Šalia mūsų kemperio maitinosi gausi paprastųjų gagų šeimyna, o aplinkui skraidė triukšmingai savo teritoriją ginančios jūršarkės. Deja, iš tilvikinių ten, neskaitant jūršarkių, buvo tik keli gaidukai, akmenės ir juodkrūčiai bėgikai.

Šešta diena - Hornøya sala

Pasitikrinę orų prognozes, išsiaiškinome, kad geras saulėtas oras laikysis tik šią vieną dieną, todėl nesvarstydami nulėkėme tiesiai į Vardø, iš kur turėjome keltis į Hornøya salą. Vardø pasiekėme tuneliu, kuris eina apie 80 m po vandeniu ir yra 2,9 km ilgio. Atvykome per anksti, daugiau nei valanda iki bilietų kasos atidarymo 8:00 ryte. Nekantraudami susiruošėme visus daiktus, kurių gali prireikti visą dieną būnant saloje. Bilietai už perkėlimą į salą kainavo po 300 Norvegijos kronų vienam asmeniui. Taip pat buvo galimybė už papildomą 300 kronų mokestį likti nakvoti salos švyturyje įrengtame viešbutėlyje. Paskutinis laivas iš salos turistus parplukdo 15:30. Už papildomą mokestį galima susitarti, kad laivas plauktų ir vėliau, bet kadangi tą dieną visoje šalyje buvo švenčiama vidurvasario šventė, mums to padaryti nepavyko. Mūsų komanda 9:00 išplaukė su pirmąja motorine valtimi. Hornøya sala garsi ten perinčiais Šiaurės jūros paukščiais: 2010 m. duomenimis, ten perėjo apie 10 000 porų mormonų ir tiek pat laibasnapių narūnėlių, 9 000 porų tripirščių kirų, 700 porų kuoduotųjų kormoranų, po 500 porų storasnapių narūnėlių ir alkų ir tik iki 50 porų taisčių. Vos atplaukę pamatėme ant akmens bene vienintelę saloje stebėtą taistę. Sala mus pasitiko triukšmingu paukščių klegėjimu: akmeninis skardis visas buvo nusėtas perinčiais tripirščiais kirais, kuoduotaisiais kormoranais, laibasnapiais narūnėliais, alkomis, na ir, žinoma, mormonais. Tarp laibasnapių narūnėlių vis bandėme įžiūrėti ir storasnapį, tačiau iš pradžių tai sekėsi sunkiai. Tik po kelių valandų praleistų saloje Vytas pamatė, kad netyčia vieną nufotografavo skrendantį, po to Laimonui pavyko vieną pamatyti plūduriuojantį vandenyje ir tik prieš palikdami salą stačiose uolose aptikome šimtinę laibasnapių narūnėlių koloniją, tarp kurių buvo ir apie 30 storasnapių. Be to, saloje pamatėme kelis uolinius kalviukus, geltonsnapių čivylių porelę, būrius paprastųjų gagų, sidabrinius ir balnotuosius kirus. Daugelis kormoranų, tripirščių ir balnotųjų kirų buvo jau su jaunikliais. Teko net stebėti, kaip į tripirčių kirų koloniją įsiveržė kranklys ir pagrobė vieną jauniklį. Į salą pamedžioti taip pat atskrenda ir medžioklinis sakalas, bet mums nepavyko jo pamatyti. Vis dėlto pasisekė, kad mūsų buvimo saloje metu joje buvo palyginti mažai kitų turistų (iš viso tik 7). Eugenijaus paruoštą filmuotą kelionės į Hornøya salą medžiagą galima pamatyti svetainėje youtube.com, paieškoje nurodžius „Hornoya Birdpix.lt“.

Visą dieną praleidę saloje, apie 16:00 val. grįžome į Vardø. Nesėkmingai pasiblaškę po degalines, ieškodami, kur pasipildyti vandens atsargas, išvažiavome iš miestelio į šiaurę Fv341 keliu. Maždaug po 7 km sustojome idiliškoje vietoje šalia rezervato, kurio ženklą, beje, pastebėjome tik kitą rytą (70.39743N, 30.961629E). Beveik kiekviename ežeriuke, kurių ten matėsi bent 5, plaukiojo rudakakliai narai. Aplinkui straksėjo pentinuotosios startos ir kūltupiai. Karts nuo karto tylą perskrosdavo ilgesingas juodakaklio naro balsas. Šalimais tekėjo skaidrus upeliukas. Tiesiog ideali vieta nakvynei.

Penkta diena - ilgauodegiai plėšikai, tundrinė žvyrė ir kelionė į Norvegiją

Kėlėmės vėl labai anksti. Pagaliau nelijo ir švietė saulė, kuri net nebuvo nusileidusi. Skubėjome prie lesyklų, kur jau sukiojosi net dvi sibirinės zylės, žaliūkės, šiauriniai kikiliai, didžiosios zylės, pušinės sniegenos, čimčiakai, voverės ir lemingai. Triukšmaudamos praskrido gulbės giesmininkės. Po kelių valandų fotografavimo ir grožėjimosi paukščiais pajudėjome link kalno prie 92-ojo kelio (69.41452N, 25.97919E), kur galima pamatyti ilgauodegių plėšikų. Pakeliui (apie 8 km iki tikslo) sustojome prie metaline tvora nuo kelio atitvertos pelkės, kurioje gausu tilvikų. Tinkamu laiku ten galima rasti plokščiasnapių bėgikų bei oželių nykštukų, bet mes jų nepamatėme. Suradę tvoroje landą apžiūrėjome teritoriją, kurioje ant kupstelių netrūko raudonkojų tulikų ir tamsiųjų tilvikų, o krūmuose giedojo mėlynugurklė ir šmirinėjo čimčiakai.

Atvykę prie kalno visi išsiskirstėme ir pradėjome kopti į aukštumas. Čia gausu dirvinių sėjikų ir pievinių kalviukų, ant akmenų kur ne kur pasirodo kūltupiai. Po pusantros valandos kopimo pagaliau pasiekėme kalno viršūnę, kur susitikome trise: Vytas, Laimis ir Milda. Buvome šiek tiek nusivylę, nes po sunkaus kopimo nepavyko rasti trokštamų paukščių, bet staiga pasirodė uždusęs Danielis – Gediminas kalno papėdėje rado ilgauodegių plėšikų! Paskubomis leisdamiesi visai šalia takelio užtikome dar ir mornelį! Kiek toliau skraidė sniegstartės, bet jų žiūrėti nebuvo kada, nes Mildai, tikrinančiai kiekvieną kauburėlį, šalia vis dar nenutirpusio sniego lopinėlio pavyko pamatyti tundrinę žvyrę (Lagopus mutus)! Šis paukštis taip gerai susilieja su akmenuota žeme, kad praktiškai nepastebimas net per kelis metrus. Po smagios fotosesijos pagaliau pavyko aptikti ilgauodegių plėšikų porą, o visai netoli – dar vieną mornelį. Sutartu laiku visi pilni įspūdžių susirinkome kemperyje.

Toliau judėjome į šiaurę 970-uoju keliu palei kalnų upę ir Norvegijos sieną. Prieš kirsdami sieną Utsjoki miestelyje užsipylėme pigesnio kuro. Prie pat Norvegijos muitinės pamatėme Teno upėje mažoje salelėje besiilsintį šiaurės elnią su didingu ragų vainiku. Muitininkai susidomėjo mūsų kemperiu ir užėjo patikrinti, ar nesivežame kokių nors deklaruotinų daiktų, bet nieko neradę maloniai leido mums nusileisti prie upės pafotografuoti šiaurinio elnio. Prie Tanabru miestelio išleidome anglą Danielį, kuris toliau keliavo autostopu arba pėsčiomis link Batsfjordo, o patys pasukome į kita Varangerio pusiasalio pusę link Vardø (Vardio). Netrukus pasiekėme Nesseby miestelį su paukštininkų gerai žinoma bažnytėle, šalia kurios mažyčiame ežerėlyje visi stebi apvaliasnapius plaukikus. Radome juos ir mes, o tarp paprastųjų gagų su pūkuotukais jaunikliais plaukiojo ir kelios pilkosios žąsys bei urvinės antys; be to, Milda fiorde pamatė nardančių banginių pelekus. Tą vakarą nakvynei pasirinkome stovėjimo aikštelę prie upelio iškart už Vadsø .

Ketvirta diena - lesyklos ir pušinės sniegenos

Deja, rytas geresniu oru nelepino. Atsikėlėme apie 4 ryto, vis dar lijo, bet lesyklos nebuvo tuščios. Kamienu nusileido didysis genys, storu saulėgrąžų lukštų kilimu strikinėjo alksninukas, o eglių šakose vos ne ranka pasiekiama triukšmavo sibirinių kėkštų šeimynėlė. Pasivaikščioję kalno šlaitais ir nieko įdomaus neradę, grįžome prie lesyklų, kur atskrido trys sibiriniai kėkštai pasmaguriauti specialiai jiems išvirto kiaušinio. Kadangi lietingas oras nežadėjo nieko naujo, teko palikti įžymųjį Valtaavaros kalną. Nuvažiavome į Makso rekomenduotą mišką, kur jo iškeltame inkiliuke perisi sibirinių zylių porelė. Tačiau turbūt vėl dėl bjauraus oro išgirdome tik jauniklių cypsėjimą, o tėvai taip ir nepasirodė.

Lietus vis nesiliovė. Patikrinę orų prognozes, pamatėme, kad pragiedrės tik po 2–3 dienų, todėl nusprendėme negaišti laiko ir traukti tolyn į šiaurę, o į Kuusamą sugrįžti keliaujant atgalios. Užvažiavome į kalną prie Saariselkä, kur prieš dvejus metus Vytas buvo radęs mornelį. Tačiau šį kartą kalno viršūnė skendėjo tirštame rūke ir mūsų pastangos rasti paukštį buvo bergždžios.

Nuvažiavome 150 km ir visą kelią nepaliaujamai pliaupė lietus. Ivalo parduotuvėje papildėme maisto atsargas, stabtelėjome prie Ukonjärvi ežero ir vakare pasiekėme pušinėmis sniegenomis garsėjančią pakelės kavinę (69.18113N, 27.21280E). Čia radome gražias lesyklėles, atrodančias kaip miniatiūriniai rąstiniai namukai, o po kelių minučių pasirodė ir pirmieji lankytojai: žaliūkės, šiauriniai kikiliai. Pagaliau pamatėme sibirinę zylę, nusileido pirmoji pušinės sniegenos patelė ir galiausiai prie būrio smaguriautojų prisijungė ir ryškus raudonas pušinės sniegenos patinas. Kavinės stogu, medžių šakomis į lesyklas atliuoksi dvi voverės, žeme laksto miškiniai lemingai (kitose vietose matėme ir norveginius lemingus), na ir žinoma sukasi spiečiai uodų!

Trečia kelionės diena - Oulu, Kuusamo, Valtavaara

Rytas apsiniaukęs, oras sušilo vos iki 15 laipsnių šilumos. Nusprendėme aplankyti tą pačią vietą, kur prieš dvejus metus tuometinis Birdpix.lt ekipažas netoli Oulu fotografavo didžiąsias kuolingas. Atvykę į vietą radome nušienautą žolę ir tik raudonkojų tulikų porelę. Prasidėjęs lietus išvijo mus iš pievos, tad nusprendėme patikrinti vienintelę vietą Suomijoje, kur laimingiesiems pasiseka aptikti perinčių terekijų. Mūsų paieškos rezultatų nedavė, tačiau pamatėme kūltupių, poliarinių bei upinių žuvėdrų, vidutinių dančiasnapių bei kuolingų, o Vytui pavyko pastebėti vienintelę per visą kelionę matytą mažąją žuvėdrą.

Tolesnė mūsų kryptis buvo 20-tuoju keliu link Kuusamo, kur buvome susitarę susitikti su suomiu Maksu, žadėjusiu mums nurodyti lankytinas vietas. Likus apie 10 kilometrų iki tikslo stabtelėjome prie kelio, pamatę ant pušelės viršūnės tupinčią vidutinę kuolingą, ir vyrai šoko gaudyti savo kadro. Tačiau laikas spaudė, vėlavome į susitikimo vietą, ir kuolingas teko palikti viliantis, kad pas jas sugrįšim vėliau.

Su Maksu susitikome Kuusamo miestelyje prie didžiausio prekybos centro. Suomis mus ne tik supažindino su paskutiniais įdomesniais stebėjimais, bet ir paliko vertingą žemėlapį su sužymėtais taškais, kur mes galėtumėme rasti mus dominančių rūšių paukščių.

Pirmoji vieta buvo vos keli kilometrai nuo susitikimo vietos, kur šalia ežero esančiame miškelyje visus takeliu einančius keliautojus pasitikdavo žvyrė! Nuvykome link nurodyto taško ir palikę kemperį atokiau atsargiai slinkome žvalgydamiesi paukščio, vis dar negalėdami patikėti, kad toks paukštis bus taip lengvai pamatomas. Paėjus gal kokius 100 m pasigirdo charakteringas gergždžiantis kvarkimas ir vos keli žingsniai nuo mūsų žolėje tarp pušelių pastebėjome žvyrės patino galvą! Stengdamiesi neišgąsdinti paukščio atsargiai bandėme padaryti nors kelis vertingus kadrus. Tačiau žvyrės patinas, nė kiek nesibaimindamas mūsų, atskrido tiesiog ant keliuko ir pradėjo mus visus „ganyti“. Pralinksmino ne tik paukščio drąsa, kai jis vienas tiesiog puolė visą mūsų būrį, bet ir savotiška giesmė, į kurią įsiklausius atrodė, kad jis žmogaus balsu mums gargaliuoja „parbėga, parbėga, parbėga“. Tokie momentai, kai Eugenijui ir Vytautui teko trauktis nuo paukščio kaip įmanoma toliau, kad jis tilptų į kadrą, kai Gediminas pritūpęs atbulas slinko, bandydamas išvengti atakuojančios žvyrės, ir galop apvirto aukštielninkas, visam laikui išliks mūsų atmintyje.

Į valias atsigrožėję žvyre nuvykome į kitą tašką ieškoti tripirščio genio. Miške teko paklaidžioti, kol pavyko surasti pušį su tripirščio genio uoksu, iš kurio sklido jauniklių cypsėjimas bei kartas nuo karto pasirodydavo smalsaus mažylio galvutė gelsvu pakaušiu. Bet čia sėkmė nusisuko nuo mūsų. Vos tik atvažiavus prasidėjęs silpnas lietutis vis smarkėjo, o mes pasislėpę tarp medžių šakų atkakliai pusantros valandos laukėme pasirodant tėvų. Tačiau suaugę paukščiai taip ir neparskrido. Praradę viltį, sušalę ir nusiminę, visi šlapi grįžome į kemperį. Tripirščio genio jaunikliai buvo jau pakankamai dideli –matyt todėl tėvai sąmoningai jų nemaitino, taip skatindami kuo greičiau palikti uoksą ir žengti pirmą žingsnį į savarankišką gyvenimą.

Grįžome prie Kuusamo ežero, kur buvo iškelti inkilai lututėms. Deja, visi, išskyrus vieną, jau buvo tušti.

Lyjant atvykome į Valtavaara gamtinį rezervatą, kur didžiulio kalno papėdėje prie 8694 kelio (66.20865N, 29.21877E), nuo seno kabo lesyklos, kartkartėmis papildomos čia besilankančių paukščių stebėtojų. Šios lesyklos rytais privilioja sibirinių kėkštų būrelius, sibirines zyles, genius ir kitus įvairius miško paukščius. Senais eglynais apaugę kalnai garsėja čia perinčiomis mėlynuodegėmis, kurios buvo vienas iš mūsų kelionės tikslų. Čia mes ir praleidome naktį tikėdamiesi, kad kitą rytą oras bus geresnis.

Antra kelionės diena - Suomija, kelionė link Oulu

Ryte bandymas patekti į pirmąjį „Tallink“ keltą buvo nesėkmingas – laisvų vietų jau nebuvo. Tačiau pasisekė su kiek vėliau išplaukusiu „Viking Line“, kuris buvo pigesnis – bilietas visiems kainavo tik 194 eurus. Mūsų automobilis į keltą įvažiavo paskutinis ir po kelių minučių, 8:30, išplaukėme link Helsinkio. 11 valandą išriedėjome iš kelto ir vedami navigacijos pajudėjome toliau. Važiuodami 3-iu keliu link Tamperės, pakeliui sustojome poilsio aikštelėje su akmeniniu skardžiu bei jo viršuje pastatytu apžvalgos bokšteliu. Akį patraukė drugeliai, kuriuos Gediminas puolė fotografuoti ir vos neužlipo ant įkaitusių akmenų besišildančių dviejų angių (lot. Vipera berus). Pasiekėme Tamperės oro uostą, kur prie mūsų laikinai prisijungė autostopu keliavęs paukščių stebėtojas iš Anglijos Danielis, kurio kelionės laikas sutapo su mūsų. Mes sutikome jam padėti pavėžėdami arčiau šiaurės.

Tą dieną oras buvo puikus, švietė saulė ir oras įkaito iki +25o C. Nakvynės vietą pasirinkome ABC Tupos paslaugų centro aikštelėje (64.86296,25.52094). Čia ir toliau skliausteliuose nurodytos koordinatės arba nuorodos į google maps, kurios būtų naudingos ateityje keliausiantiems paukštininkams. Dar nespėję išlipti iš kemperio, pamatėme visai šalia virš pievos sklandančią balinę pelėdą. Pasivaikščioję aplinkui pamatėme dar dvi medžiojančias pelėdas, o paskui dar dvi. Labai neįprasta jų sutikti tiek daug vienoje vietoje ir įdomu stebėti, kaip jos vartosi virš kelio, kuriuo ką tik pravažiavo automobilis, arba ramiausiai tupi ant pakelės stulpelio. Deja, fotografams nepavyko priartėti prie paukščių taip arti, kad gautųsi geros nuotraukos.

BIRDPIX.LT kelionė į Suomiją ir Norvegiją

Tai buvo antroji Birdpix.lt narių kelionė į gausybe ežerų ir miškų išdabintą Suomiją ir fiordais išraižytą bei taigos platybėmis garsėjančią Norvegijos šiaurę. Tiesa, šiais metais komanda buvo kita, negu 2009 metais, ir ją sudarė Birdpix siela Eugenijus Kavaliauskas, paukščių oligarchas Vytautas Jusys, meškų ir tundros ekspertas Gediminas Gražulevičius bei mes, šio straipsnio autoriai – aistringi paukščių stebėtojai ir keliautojai Laimonas ir Milda Šniaukštos. Informaciją kelionei rinkome iš internete skelbiamų straipsnių, labai vertinga buvo Dave Gosney knyga „Finding Birds in Lapland“, taip pat daug vertingų duomenų gavome iš suomio Makso Vakialos (Markku Vakiala), su kuriuo susipažinome paukščių stebėtojų ralyje Lietuvoje. Pagrindinis kelionės tikslas buvo Varangerio pusiasalis (Norvegijos šiaurės rytai) ir prie Vardø miestelio prisišliejusi Hornøya sala. Šioje kelionėje taip pat daug laiko skyrėme Kuusamo apylinkėms ir naujų paukščių rūšių, nematytų ankstesnėje kelionėje, paieškai. Keliauti vėl nusprendėme kemperiu, kad sutaupytumėm nakvynei, jos paieškoms bei maistui, kurį gaminomės patys.

Iš Vilniaus dviese išvykome apie pietus, Tauragėje prie ekipažo prisijungė likę bendrakeleiviai – Vytautas, Eugenijus ir Gediminas. Sukrovę daiktus ir atsibučiavę su išlydinčiais, apie 18:00 val. iškeliavome. 22:30 kirtome Latvijos sieną, prasidėjus stipriam lietui matomumas tamsoje buvo prastas, bet mes atkakliai skynėmės kelią. Likus apie 50 km iki Talino nuovargis mus įveikė ir apie 4:00 sustojame trumpam pailsėti bei numigti.