Kėlėmės vėl labai anksti. Pagaliau nelijo ir švietė saulė, kuri net nebuvo nusileidusi. Skubėjome prie lesyklų, kur jau sukiojosi net dvi sibirinės zylės, žaliūkės, šiauriniai kikiliai, didžiosios zylės, pušinės sniegenos, čimčiakai, voverės ir lemingai. Triukšmaudamos praskrido gulbės giesmininkės. Po kelių valandų fotografavimo ir grožėjimosi paukščiais pajudėjome link kalno prie 92-ojo kelio (69.41452N, 25.97919E), kur galima pamatyti ilgauodegių plėšikų. Pakeliui (apie 8 km iki tikslo) sustojome prie metaline tvora nuo kelio atitvertos pelkės, kurioje gausu tilvikų. Tinkamu laiku ten galima rasti plokščiasnapių bėgikų bei oželių nykštukų, bet mes jų nepamatėme. Suradę tvoroje landą apžiūrėjome teritoriją, kurioje ant kupstelių netrūko raudonkojų tulikų ir tamsiųjų tilvikų, o krūmuose giedojo mėlynugurklė ir šmirinėjo čimčiakai.
Atvykę prie kalno visi išsiskirstėme ir pradėjome kopti į aukštumas. Čia gausu dirvinių sėjikų ir pievinių kalviukų, ant akmenų kur ne kur pasirodo kūltupiai. Po pusantros valandos kopimo pagaliau pasiekėme kalno viršūnę, kur susitikome trise: Vytas, Laimis ir Milda. Buvome šiek tiek nusivylę, nes po sunkaus kopimo nepavyko rasti trokštamų paukščių, bet staiga pasirodė uždusęs Danielis – Gediminas kalno papėdėje rado ilgauodegių plėšikų! Paskubomis leisdamiesi visai šalia takelio užtikome dar ir mornelį! Kiek toliau skraidė sniegstartės, bet jų žiūrėti nebuvo kada, nes Mildai, tikrinančiai kiekvieną kauburėlį, šalia vis dar nenutirpusio sniego lopinėlio pavyko pamatyti tundrinę žvyrę (Lagopus mutus)! Šis paukštis taip gerai susilieja su akmenuota žeme, kad praktiškai nepastebimas net per kelis metrus. Po smagios fotosesijos pagaliau pavyko aptikti ilgauodegių plėšikų porą, o visai netoli – dar vieną mornelį. Sutartu laiku visi pilni įspūdžių susirinkome kemperyje.
Toliau judėjome į šiaurę 970-uoju keliu palei kalnų upę ir Norvegijos sieną. Prieš kirsdami sieną Utsjoki miestelyje užsipylėme pigesnio kuro. Prie pat Norvegijos muitinės pamatėme Teno upėje mažoje salelėje besiilsintį šiaurės elnią su didingu ragų vainiku. Muitininkai susidomėjo mūsų kemperiu ir užėjo patikrinti, ar nesivežame kokių nors deklaruotinų daiktų, bet nieko neradę maloniai leido mums nusileisti prie upės pafotografuoti šiaurinio elnio. Prie Tanabru miestelio išleidome anglą Danielį, kuris toliau keliavo autostopu arba pėsčiomis link Batsfjordo, o patys pasukome į kita Varangerio pusiasalio pusę link Vardø (Vardio). Netrukus pasiekėme Nesseby miestelį su paukštininkų gerai žinoma bažnytėle, šalia kurios mažyčiame ežerėlyje visi stebi apvaliasnapius plaukikus. Radome juos ir mes, o tarp paprastųjų gagų su pūkuotukais jaunikliais plaukiojo ir kelios pilkosios žąsys bei urvinės antys; be to, Milda fiorde pamatė nardančių banginių pelekus. Tą vakarą nakvynei pasirinkome stovėjimo aikštelę prie upelio iškart už Vadsø .
