Pasitikrinę orų prognozes, išsiaiškinome, kad geras saulėtas oras laikysis tik šią vieną dieną, todėl nesvarstydami nulėkėme tiesiai į Vardø, iš kur turėjome keltis į Hornøya salą. Vardø pasiekėme tuneliu, kuris eina apie 80 m po vandeniu ir yra 2,9 km ilgio. Atvykome per anksti, daugiau nei valanda iki bilietų kasos atidarymo 8:00 ryte. Nekantraudami susiruošėme visus daiktus, kurių gali prireikti visą dieną būnant saloje. Bilietai už perkėlimą į salą kainavo po 300 Norvegijos kronų vienam asmeniui. Taip pat buvo galimybė už papildomą 300 kronų mokestį likti nakvoti salos švyturyje įrengtame viešbutėlyje. Paskutinis laivas iš salos turistus parplukdo 15:30. Už papildomą mokestį galima susitarti, kad laivas plauktų ir vėliau, bet kadangi tą dieną visoje šalyje buvo švenčiama vidurvasario šventė, mums to padaryti nepavyko. Mūsų komanda 9:00 išplaukė su pirmąja motorine valtimi. Hornøya sala garsi ten perinčiais Šiaurės jūros paukščiais: 2010 m. duomenimis, ten perėjo apie 10 000 porų mormonų ir tiek pat laibasnapių narūnėlių, 9 000 porų tripirščių kirų, 700 porų kuoduotųjų kormoranų, po 500 porų storasnapių narūnėlių ir alkų ir tik iki 50 porų taisčių. Vos atplaukę pamatėme ant akmens bene vienintelę saloje stebėtą taistę. Sala mus pasitiko triukšmingu paukščių klegėjimu: akmeninis skardis visas buvo nusėtas perinčiais tripirščiais kirais, kuoduotaisiais kormoranais, laibasnapiais narūnėliais, alkomis, na ir, žinoma, mormonais. Tarp laibasnapių narūnėlių vis bandėme įžiūrėti ir storasnapį, tačiau iš pradžių tai sekėsi sunkiai. Tik po kelių valandų praleistų saloje Vytas pamatė, kad netyčia vieną nufotografavo skrendantį, po to Laimonui pavyko vieną pamatyti plūduriuojantį vandenyje ir tik prieš palikdami salą stačiose uolose aptikome šimtinę laibasnapių narūnėlių koloniją, tarp kurių buvo ir apie 30 storasnapių. Be to, saloje pamatėme kelis uolinius kalviukus, geltonsnapių čivylių porelę, būrius paprastųjų gagų, sidabrinius ir balnotuosius kirus. Daugelis kormoranų, tripirščių ir balnotųjų kirų buvo jau su jaunikliais. Teko net stebėti, kaip į tripirčių kirų koloniją įsiveržė kranklys ir pagrobė vieną jauniklį. Į salą pamedžioti taip pat atskrenda ir medžioklinis sakalas, bet mums nepavyko jo pamatyti. Vis dėlto pasisekė, kad mūsų buvimo saloje metu joje buvo palyginti mažai kitų turistų (iš viso tik 7). Eugenijaus paruoštą filmuotą kelionės į Hornøya salą medžiagą galima pamatyti svetainėje youtube.com, paieškoje nurodžius „Hornoya Birdpix.lt“.
Visą dieną praleidę saloje, apie 16:00 val. grįžome į Vardø. Nesėkmingai pasiblaškę po degalines, ieškodami, kur pasipildyti vandens atsargas, išvažiavome iš miestelio į šiaurę Fv341 keliu. Maždaug po 7 km sustojome idiliškoje vietoje šalia rezervato, kurio ženklą, beje, pastebėjome tik kitą rytą (70.39743N, 30.961629E). Beveik kiekviename ežeriuke, kurių ten matėsi bent 5, plaukiojo rudakakliai narai. Aplinkui straksėjo pentinuotosios startos ir kūltupiai. Karts nuo karto tylą perskrosdavo ilgesingas juodakaklio naro balsas. Šalimais tekėjo skaidrus upeliukas. Tiesiog ideali vieta nakvynei.
