Rytas apsiniaukęs, oras sušilo vos iki 15 laipsnių šilumos. Nusprendėme aplankyti tą pačią vietą, kur prieš dvejus metus tuometinis Birdpix.lt ekipažas netoli Oulu fotografavo didžiąsias kuolingas. Atvykę į vietą radome nušienautą žolę ir tik raudonkojų tulikų porelę. Prasidėjęs lietus išvijo mus iš pievos, tad nusprendėme patikrinti vienintelę vietą Suomijoje, kur laimingiesiems pasiseka aptikti perinčių terekijų. Mūsų paieškos rezultatų nedavė, tačiau pamatėme kūltupių, poliarinių bei upinių žuvėdrų, vidutinių dančiasnapių bei kuolingų, o Vytui pavyko pastebėti vienintelę per visą kelionę matytą mažąją žuvėdrą.
Tolesnė mūsų kryptis buvo 20-tuoju keliu link Kuusamo, kur buvome susitarę susitikti su suomiu Maksu, žadėjusiu mums nurodyti lankytinas vietas. Likus apie 10 kilometrų iki tikslo stabtelėjome prie kelio, pamatę ant pušelės viršūnės tupinčią vidutinę kuolingą, ir vyrai šoko gaudyti savo kadro. Tačiau laikas spaudė, vėlavome į susitikimo vietą, ir kuolingas teko palikti viliantis, kad pas jas sugrįšim vėliau.
Su Maksu susitikome Kuusamo miestelyje prie didžiausio prekybos centro. Suomis mus ne tik supažindino su paskutiniais įdomesniais stebėjimais, bet ir paliko vertingą žemėlapį su sužymėtais taškais, kur mes galėtumėme rasti mus dominančių rūšių paukščių.
Pirmoji vieta buvo vos keli kilometrai nuo susitikimo vietos, kur šalia ežero esančiame miškelyje visus takeliu einančius keliautojus pasitikdavo žvyrė! Nuvykome link nurodyto taško ir palikę kemperį atokiau atsargiai slinkome žvalgydamiesi paukščio, vis dar negalėdami patikėti, kad toks paukštis bus taip lengvai pamatomas. Paėjus gal kokius 100 m pasigirdo charakteringas gergždžiantis kvarkimas ir vos keli žingsniai nuo mūsų žolėje tarp pušelių pastebėjome žvyrės patino galvą! Stengdamiesi neišgąsdinti paukščio atsargiai bandėme padaryti nors kelis vertingus kadrus. Tačiau žvyrės patinas, nė kiek nesibaimindamas mūsų, atskrido tiesiog ant keliuko ir pradėjo mus visus „ganyti“. Pralinksmino ne tik paukščio drąsa, kai jis vienas tiesiog puolė visą mūsų būrį, bet ir savotiška giesmė, į kurią įsiklausius atrodė, kad jis žmogaus balsu mums gargaliuoja „parbėga, parbėga, parbėga“. Tokie momentai, kai Eugenijui ir Vytautui teko trauktis nuo paukščio kaip įmanoma toliau, kad jis tilptų į kadrą, kai Gediminas pritūpęs atbulas slinko, bandydamas išvengti atakuojančios žvyrės, ir galop apvirto aukštielninkas, visam laikui išliks mūsų atmintyje.
Į valias atsigrožėję žvyre nuvykome į kitą tašką ieškoti tripirščio genio. Miške teko paklaidžioti, kol pavyko surasti pušį su tripirščio genio uoksu, iš kurio sklido jauniklių cypsėjimas bei kartas nuo karto pasirodydavo smalsaus mažylio galvutė gelsvu pakaušiu. Bet čia sėkmė nusisuko nuo mūsų. Vos tik atvažiavus prasidėjęs silpnas lietutis vis smarkėjo, o mes pasislėpę tarp medžių šakų atkakliai pusantros valandos laukėme pasirodant tėvų. Tačiau suaugę paukščiai taip ir neparskrido. Praradę viltį, sušalę ir nusiminę, visi šlapi grįžome į kemperį. Tripirščio genio jaunikliai buvo jau pakankamai dideli –matyt todėl tėvai sąmoningai jų nemaitino, taip skatindami kuo greičiau palikti uoksą ir žengti pirmą žingsnį į savarankišką gyvenimą.
Grįžome prie Kuusamo ežero, kur buvo iškelti inkilai lututėms. Deja, visi, išskyrus vieną, jau buvo tušti.
Lyjant atvykome į Valtavaara gamtinį rezervatą, kur
didžiulio kalno papėdėje prie 8694 kelio (66.20865N, 29.21877E), nuo seno kabo lesyklos, kartkartėmis papildomos čia besilankančių paukščių stebėtojų. Šios lesyklos rytais privilioja sibirinių kėkštų būrelius, sibirines zyles, genius ir kitus įvairius miško paukščius. Senais eglynais apaugę kalnai garsėja čia perinčiomis mėlynuodegėmis, kurios buvo vienas iš mūsų kelionės tikslų. Čia mes ir praleidome naktį tikėdamiesi, kad kitą rytą oras bus geresnis.
