Ketvirta diena - lesyklos ir pušinės sniegenos

Deja, rytas geresniu oru nelepino. Atsikėlėme apie 4 ryto, vis dar lijo, bet lesyklos nebuvo tuščios. Kamienu nusileido didysis genys, storu saulėgrąžų lukštų kilimu strikinėjo alksninukas, o eglių šakose vos ne ranka pasiekiama triukšmavo sibirinių kėkštų šeimynėlė. Pasivaikščioję kalno šlaitais ir nieko įdomaus neradę, grįžome prie lesyklų, kur atskrido trys sibiriniai kėkštai pasmaguriauti specialiai jiems išvirto kiaušinio. Kadangi lietingas oras nežadėjo nieko naujo, teko palikti įžymųjį Valtaavaros kalną. Nuvažiavome į Makso rekomenduotą mišką, kur jo iškeltame inkiliuke perisi sibirinių zylių porelė. Tačiau turbūt vėl dėl bjauraus oro išgirdome tik jauniklių cypsėjimą, o tėvai taip ir nepasirodė.

Lietus vis nesiliovė. Patikrinę orų prognozes, pamatėme, kad pragiedrės tik po 2–3 dienų, todėl nusprendėme negaišti laiko ir traukti tolyn į šiaurę, o į Kuusamą sugrįžti keliaujant atgalios. Užvažiavome į kalną prie Saariselkä, kur prieš dvejus metus Vytas buvo radęs mornelį. Tačiau šį kartą kalno viršūnė skendėjo tirštame rūke ir mūsų pastangos rasti paukštį buvo bergždžios.

Nuvažiavome 150 km ir visą kelią nepaliaujamai pliaupė lietus. Ivalo parduotuvėje papildėme maisto atsargas, stabtelėjome prie Ukonjärvi ežero ir vakare pasiekėme pušinėmis sniegenomis garsėjančią pakelės kavinę (69.18113N, 27.21280E). Čia radome gražias lesyklėles, atrodančias kaip miniatiūriniai rąstiniai namukai, o po kelių minučių pasirodė ir pirmieji lankytojai: žaliūkės, šiauriniai kikiliai. Pagaliau pamatėme sibirinę zylę, nusileido pirmoji pušinės sniegenos patelė ir galiausiai prie būrio smaguriautojų prisijungė ir ryškus raudonas pušinės sniegenos patinas. Kavinės stogu, medžių šakomis į lesyklas atliuoksi dvi voverės, žeme laksto miškiniai lemingai (kitose vietose matėme ir norveginius lemingus), na ir žinoma sukasi spiečiai uodų!