Atsikėlėme anksti, apie 5:00. Eglėse purpčiojo sibiriniai kėkštai, mus prisileidę gana arti. Kryžiasnapių daugiau nematėme, todėl pajudėjome link Valtavaara kalno. Vos tik atvykus, Eugenijus susikrovė visą fotoįrangą ir, pasiėmęs raciją, išėjo, pasiryžęs užkopti į kalno viršūnę, o mes likome gaminti pietų. Vos baigėme ruošą ir susėdome prie stalo, suskambo racija ir pasigirdo Eugenijaus pranešimas: „reikalinga specialisto konsultacija, atrodo, matau mėlynuodegės patelę“. Mes nuskubėjome į kalno viršų ir uždusę pasiekėme viršūnę. Visai šalia giedojo ir ką tik lizdą palikusius jauniklius maitino mėlynuodegių porelė. Dažniausiai šiuos ypatingo grožio paukštukus pavyksta pamatyti aukštai medžių vainikuose, o štai mes sėdėjome sau ant minkšto samanų kilimo ir be jokio vargo fotografavome krašto įžymybes. Visų nuotaika buvo puiki, o ją dar labiau skaidrino nuostabus gamtovaizdis, plytintis po mūsų kojomis. Į visas puses driekėsi bekraštė miškų skraistė, kurią puošė tai šen, tai ten išsišovę kalnai ir saulėje tviskantys ežerai.
Dieną leidome ieškodami paukščių ir grožėdamiesi apylinkėmis. Vakarėjant vėl sugrįžome prie Valtavaara kalno ir išgirdome besimaitinančių kryžiasnapių balsus. Jų dairydamiesi išbaidėme dar ir jerubės patelę su jaunikliais, o ieškant raibosios pelėdos, kuri prieš metus perėjo netoliese, Vytas aptiko žvyrės lizdą su 6 kiaušiniais.
