Žalvarnių būklė bei apsauga Lietuvoje ir kitose šalyse

Į Lietuvos raudonąją knygą įtraukta 80 paukščių rūšių. Trys rūšys priklauso 0 (Ex) – išnykusių ir tikėtinai išnykusių rūšių kategorijai ir dar trylika rūšių priklauso kategorijai 1 (E) – prie išnykimo ribos. Pastarajai kategorijai priklauso ir vienas iš gražiausių Lietuvos paukščių – žalvarnis (lot. Coracias garrulus, angl. European Roller).

Dar iki 1970 metų žalvarnis buvo įprastas paukštis, tačiau 1970-1990 metais, dėl vis dar neaiškių priežasčių, šios rūšies populiacija stipriai sumažėjo globaliai, o ypač Europoje. Lietuvoje tuo laikotarpiu perinčių žalvarnių porų sumažėjo nuo kelių tūkstančių 1970 metais iki 150-200 1990 metais. 2005 metais buvo pakeistas žalvarnio statusas tarptautinėje raudonojoje knygoje (angl. IUCN Red List) iš „LC“ (angl. Least Concern – Mažiausios rizikos. Plačiai paplitęs ir gausus) į „NT“ (angl. Near Threatened – Artimoje ateityje galintis tapti pavojingai nykstančiu) dėl vis besitęsiančio populiacijos mažėjimo Europoje. Nors Centrinėje Azijoje žalvarnių skaičius išlieka stabilus, bet jie jau išnyko Rusijos šiaurinėje arealo dalyje, Čekijoje, Slovėnijoje liko tik viena perinti pora, o Estijoje, paskutiniais metais perėjusi vienintelė pora, 2011 metais nebegrįžo. BirdLife International 2004 m. duomenimis žalvarnio populiacija Europoje vertinama 53-110 tūkstančių perinčių porų. Apie 90% visos perinčios populiacijos yra Ispanijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Turkijoje.

Žalvarniai žiemoja dviejuose skirtinguose Afrikos regionuose – nuo Senegalo rytų iki Kamerūno ir nuo Etiopijos vakarų link Kongo ir Pietų Afrikos pietinės dalies. Žiemojimo vietos, tai miškingos savanos ir krūmokšniais apaugusios lygumos.

Pagrindinės numanomos žalvarnių nykimo priežastys yra maisto (vabzdžių) sumažėjimas dėl pesticidų naudojimo, natūralių perėjimo vietų nykimas dėl miškų kirtimo, dėčių praradimas ar net suaugusių paukščių žūtis perėjimo metu dėl plėšrūnų. Kita bauginanti grėsmė yra žalvarnių medžioklė migracijos keliuose. Omane bei Indijoje pavasarį nušaunami šimtai ar net tūkstančiai migruojančių paukščių. Žalvarniai migruoja į gimtąsias vietas būriais ir net baisu pagalvoti kiek žalvarnių grįžtų į Lietuvą ar kaimynines šalis, jei pakeliui būrys patektų į medžioklės teritoriją.

Fotografija iš http://mekshat.com/vb/showthread.php?t=407308/

Svarbiausios apsaugos priemonės – brandžių medynų išsaugojimas veisimosi vietose, inkilų kėlimas išlikusių populiacijų teritorijose ir perimvietėse, perimviečių apsauga, ekstensyvus žemės ūkis (be pesticidų), minimalus trikdymas perėjimo metu. Druskininkų miškų urėdijos darbuotojai vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjo planingai rūpintis žalvarnių apsauga. Miškingose Druskininkų apylinkėse miškininko Audriaus Norkūno iniciatyva buvo keliami inkilai ir nuosekliai stebimi juose gyvenantys žalvarniai. Iškeltus inkilus žalvarniai pradėjo užimti jau 2009 metais.

Žalvarnių apsaugos projektas Lietuvoje

2010 metais Lietuvos ornitologų draugija pradėjo žalvarnių apsaugos projektą Lietuvoje. Pagrindiniai projekto tikslai – sustabdyti žalvarnio populiacijos mažėjimą Lietuvoje, sumažinti ar panaikinti žalvarniams kylančias grėsmes, supažindinti visuomenę su grėsmėmis ir skatinti rūšies apsaugą. Buvo pateikta paraiška BirdLife International projektui finansuoti ir 2010 metų antroje pusėje gautas 9615 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų finansavimas. Pagrindinės išlaidos buvo skirtos inkilų žalvarniams gamybai bei kurui inkilų kėlimo bei žalvarnių monitoringo metu.

Projekto metu, konsultuojantis su virš 10 metų darbo su žalvarniais patirtį turinčiais Latvijos ornitologais Edmunds Račinskis ir Ieva Mārdega dirbančiais žalvarnių apsaugos srityje, buvo parengtas saugesnio žalvarnio inkilo brėžinys, pagal kurį buvo gaminami inkilai. Inkilas padarytas gilesnis (tuo pačiu ir didesnis), o inkilo anga sumažinta iki 6 cm., tokiu būdu sumažinant galimybę kiaunei (ar kitam plėšrūnui) patekti į inkilą. Visi inkilai buvo gaminami su skardiniais nuožulniais stogeliais, kurie padidina inkilo ilgaamžiškumą bei neleidžia plėšrūnams prieiti prie inkilo angos nuo stogelio.

Buvo surinkta paskutinių penkių metų žalvarnių stebėjimų informacija bei sudarytas potencialių žalvarnių perimviečių žemėlapis bei numatytos inkilų kėlimo vietos. 2010-2011 metais buvo atliekamas žalvarnių monitoringas bei keliami inkilai Lietuvos pietinėje ir rytinėje dalyse (iškeltų inkilų pasiskirstymas parodytas žemėlapyje).

2010 metų rudenį Garkalnės miške Latvijoje buvo suorganizuotas susitikimas su latvių kolegomis, užsiimančiais žalvarnių apsauga Latvijoje. Susitikimo metu buvo apžiūrėti Latvijos žalvarnių biotopai, naudojamos apsaugos nuo plėšrūnų, gauti atsakymai į daugybę rūpimų klausimų. Taip pat susitikimo metu buvo gauta 15 spalvinių žiedų, kuriais žieduojami žalvarniai Latvijoje. Buvo sutarta, kad Latvijoje žieduojamiems žalvarniams žiedas bus dedamas ant kairės kojos, o Lietuvoje – ant dešinės. Tokiu būdu, net neperskaičius raidinio žiedo kodo, bus galima nustatyti, kurioje šalyje žieduotas paukštis yra stebimas. Apie susitikimą informacija jau buvo spausdinama 2010 m. žurnalo „Paukščiai“ 4 (8) numeryje.

Žalvarnių apsauga kitose šalyse

Latvijoje žalvarnių apsauga rūpinamasi nuo 1998 metų. Žalvarnių apsauga rūpinasi Edmunds Račinskis ir Ieva Mardega. Jau 1999 metais žalvarnių buvo užimtas pirmas jų iškeltas inkilas, o iki 2011 metų buvo užregistruotos 127 perėjimo atvejai inkiluose. Perinčių žalvarnių porų skaičius Latvijoje auga. 2003 metais buvo žinoma 10 perinčių porų, 2011 metais – jau 25. Nuo 1999 metų pradėti žieduoti žalvarnių jaunikliai. Pradžioje buvo žieduojama tik metaliniais žiedais, o nuo 2004 metų pradėta žieduoti spalviniais žiedais. Per 13 metų sužieduota 514 jauniklių. 2011 metais sėkmingai perėjimo vietas paliko 78 žalvarnių jaunikliai. Tačiau ne visi metai buvo tokie sėkmingi. 2007 metais apie pusė inkilų nukentėjo nuo plėšrūnų ir dėtys žuvo. Tai buvo vieni iš baisiausių metų, po kurių latviai ypač susirūpino perimviečių apsauga. Latviai išbandė įvairias priemones – metalinius sijonėlius ant medžių kamienų, barstė aitriuosius pipirus, o paskutiniais metais naudoja plastikines apsaugas ant medžių kamienų. Tokios apsaugos pradėtos naudoti žalvarnių apsaugai ir Lietuvoje.



Baltarusijoje žalvarnis taip pat nykstanti rūšis. Baltarusų ornitologo Maksim Tarantovič duomenimis, žalvarnių populiacija 2010 metais buvo vertinama 20-50 perinčių porų. Didžiausia žinomos populiacijos dalis yra šalies rytinėje Mogiliovo dalyje. 2010 metais ten perėjo 8-10 žalvarnių poros, o 2011 metais tik 5-6 poros. Tačiau tik dvejose perimvietėse buvo išperėti jaunikliai. Maksim pripažįsta, kad žalvarnių apsaugai ir monitoringui skiriamas nepakankamas dėmesys, bet tai labai įtakoja finansai, kurių labai trūksta. Druskininkų miškų apylinkės siekia Baltarusijos pasienį, o šiuose miškuose dar vis sutinkami žalvarniai. Tikėtina, kad ir už sienos yra dar išlikusi žalvarnių populiacija. Kartu su Baltarusijos ornitologais ieškome galimybių, kaip atlikti tos teritorijos monitoringą bei apsaugoti išlikusias perimvietes.

Lenkijoje žalvarniai kiek gausesni. 2010 metais žalvarniai buvo ieškomi 86 anksčiau žinomose vietovėse. Paukščiai buvo rasti 56 vietose. Bendrai 2010 m. populiacija vertinama 45-56 perinčios poros. Deja, populiacija vis dar mažėja, nes ankstesnių metų vertinimu Lenkijoje buvo 60-75 perinčių porų. Arčiau Lietuvos yra žinoma tik Balstogės žalvarnių populiacija, kuri šiuo metu vertinama tik 2-3 perinčiomis poromis. Didžiausia žalvarnių populiacija yra Kurpiowska lygumose. Lenkų ornitologai susiduria su kiek kitomis grėsmėmis žalvarniams nei Lietuvoje. Viena iš problemų, tai paukščius trikdantys užsienio turistai, atvykstantys pamatyti ar fotografuoti žalvarnių. Žinomas atvejis, kai atvykus didelei grupei norinčių pamatyti šiuos paukščius, žalvarniai paliko perėjimo vietą. Kita problema yra blogos oro sąlygos perėjimo sezono metu. Esant ilgam lietingam periodui, kuris pastaraisiais metais buvo pietinėje šalies dalyje, žalvarniams sunku susirasti maisto, kurį sudaro vabzdžiai, dėl ko būna paliekamos neišperėtos dėtys ar žūsta iš bado jaunikliai. Su maisto problemomis susiduria ir Austrijos žalvarnių apsauga užsiimantys ornitologai, kurie eksperimento būdu net pradėjo naudoti „vabzdžiais pripildytas lesyklas“ blogo oro sąlygų metu. 2003 metais pradėjus žalvarnių apsaugos projektą, per tris metus austrams pavyko padidinti perinčių žalvarnių porų skaičių nuo 10 (2003 m) iki 19 (2006 m.). Dėl blogo oro žuvus 31 iš 36 jauniklių bei kitų problemų, perinčių žalvarnių porų Austrijoje 2009 metais sumažėjo iki 11, o 2010 metais iki 7.

Žalvarniai Lietuvoje

2010 metais Lietuvoje buvo žinomos 6-ios žalvarnių perėjimo vietos. 2 rytinėje Lietuvos dalyje ir 4 – pietinėje. 4-ios perimvietės buvo inkiluose, viena – uokse, viena – pastato sienos ertmėje. 2011 metais buvo nustatytos 8-ios žalvarnių perėjimo vietos; 3 rytinėje Lietuvos dalyje ir 5 – pietinėje. Penkios perimvietės buvo inkiluose, dvi – uokse, viena – pastato sienos ertmėje. Deja viena pora paliko jauniklius ir jaunikliai žuvo. Bendrai 2011 metų monitoringo metu buvo stebėta ne mažiau kaip 17 suaugusių žalvarnių. Verta paminėti, kad trečius metus iš eilės Lietuvoje peri Latvijoje Silakrogs apylinkėse 2006 metais žieduota žalvarnio patelė. Manoma, kad Lietuvoje perinčių žalvarnių yra daugiau, tačiau tikslų jų skaičių sunku įvertinti. Nors žalvarniai Lietuvoje paprastai stebimi Druskininkų ar Varėnos rajonuose pietinėje Lietuvoje, Švenčionių, Ignalinos ar Utenos rajonuose rytinėje dalyje, tačiau 2010-2011 metais pavieniai paukščiai buvo stebėti ir Kaišiadorių bei Panevėžio rajonuose (tiesa rugpjūčio mėnesį, t.y. jau migracijos metu).

Lietuvoje žalvarniai pradėti žieduoti 1929 metais. 1929-1941 metais šie paukščiai buvo žieduojami kasmet ir iš viso per tą laikotarpį metaliniais žiedais buvo apžieduotas 221 paukštis. Vėliau, per 1942-2010 metų laikotarpį, buvo apžieduoti tik 45 paukščiai (tame laikotarpyje žieduoti tik 11 metų).

2011 metais, iš latvių gautais spalviniais žiedais, buvo apžieduoti 12 žalvarnių jauniklių keturiuose inkiluose (3 Druskininkų rajone ir 1 – Utenos). Viename inkile buvo sužieduoti keturi jaunikliai, dviejuose inkiluose po tris bei viename – du (iš vieno kiaušinio jauniklis neišsirito).

Žalvarnių jauniklių žiedavimą planuojama tęsti ir kitais metais. Žieduoti paukščiai gali suteikti daug įdomios informacijos. Nuskaičius žiedą galima gauti naudingų žinių apie paukščio žiemojimo vietą ar migracijos kelią, taip pat sužinoti, kiek ir kokių jauniklių grįžo į gimtąsias vietas bei kokias naujas perėjimo vietas pasirinko.

Kitais metais taip pat bus atliekamas žalvarnių monitoringas bei keliami nauji inkilai, tankinamas iškeltų inkilų tinklas, siekiant sudaryti kuo palankesnes ir saugesnes sąlygas žalvarniams perėti.

Jei kiltų noras pamatyti nuostabių žalvarnio nuotraukų, tai verta peržiūrėti Eugenijaus Kavaliausko nuotraukas.

Šis straipsnis buvo rengtas žurnalo Paukščiai 12 numeriui

Paskutinės kelionės dienos

Ankstyvas startas 6 valandą ryto, 9-tą pasiekėme Helsinkį, apie valandą užtrukome ieškodami kelto, bet mums pasisekė patekti į 10:30 išplaukiantį „Viking Line“ keltą, į kurį įvažiavome vėl paskutiniai. Šį kartą bilietai kainavo 270 eurų ir 14:00 val. mes jau buvome Taline. Paskutinę mūsų kelionės naktį nakvojome Latvijoje prie pat jūros esančioje aikštelėje.

Liepos 2-os 8:30 jau buvome Lietuvoje ir neatsilaikėme pagundai pakeliui užsukti pas pažįstamą sodininką pasivaišinti braškėmis ir trešnėmis. Tauragėje mūsų jau laukė šventiniai pietūs ir įveikus paskutinę atkarpą iki Vilniaus 17 valandą mūsų kelionė baigėsi. Kelionė, kurioje, nuvažiavus 6160 km, pavyko pamatyti apie 150 paukščių rūšių, iš kurių 20 Laimonui ir Mildai, o Vytui 4 buvo naujos.

Trylikta diena - šiaurinė starta ir kelionė link Helsinkio

Tą rytą Vytas, Eugenijus ir Gediminas liko prie Valtavaara kalno, o Laimis su Milda, nuvažiavę paieškoti šiaurinės startos, rado Makso nurodytoje vietoje giedantį patiną. Tai buvo paskutinė mūsų paukščių stebėjimo Suomijoje diena. Išvažiuodami sustojome šalia Rukos pasigrožėti čia perinčiais sakalais keleiviais ir patraukėme žemyn link Helsinkio. Mūsų laukė ilga kelionė namo. Važiavome iki pirmos valandos nakties. Nakvynei sustojome pakelės aikštelėje visai netoli Helsinkio.

Dvylikta diena - Valtaavara ir susitikimas su 2-u birdpix.lt ekipažu

Ryte šalia kemperio, kaip ir tikėjomės, prie lesyklų atskrido pasimaitinti sibiriniai kėkštai, visas miškas aidėjo nuo jauniklius maitinančių eglinių kryžiasnapių balsų, o mes vėl išbaidėme jerubių šeimyną. Vaikščiojome kelias valandas, ieškodami tripirščio genio, bet pavyko pamatyti tik didįjį ir eglės kankorėžį įsikandusią paprastąją voverę.

Likusių dienų planas buvo patikrinti Makso rekomenduotas Kuusamo apylinkės vietas, kadangi vienoje iš jų galėjome pamatyti kilnųjį erelį. Ne iš karto pavyko surasti nurodytą vietą, o ir suradus tik Vytui ir Eugenijui pasisekė pamatyti aukštai danguje sklendžiantį paukštį, kuris tuoj pat dingo iš akiračio.

Oro temperatūra darėsi vis aukštesnė ir termometro stulpelis siekė net 29 laipsnius. Užsukome į parduotuvę atsigaivinti ledais, o paskui nuvažiavome į jau gerai mums pažįstamą žvyrės buveinę. Čia kartu su patinu aptikome ir patelę, kuri taip pat buvo labai jauki žmonių akivaizdoje. Šalia esančiame ežere plaukiojo rudakaklis kragas, medžiojo žuvininkas, maitinosi mažieji kirai ir upinės žuvėdros.

Vakare prie Valtavaara kalno susitikome su antruoju ekipažu iš Lietuvos. Besišnekučiuodami, kelis kartus girdėjome tripirščio genio kalenimą, ūktelėjo ir raiboji pelėda.

Vienuolikta diena - mėlynuodegės

Atsikėlėme anksti, apie 5:00. Eglėse purpčiojo sibiriniai kėkštai, mus prisileidę gana arti. Kryžiasnapių daugiau nematėme, todėl pajudėjome link Valtavaara kalno. Vos tik atvykus, Eugenijus susikrovė visą fotoįrangą ir, pasiėmęs raciją, išėjo, pasiryžęs užkopti į kalno viršūnę, o mes likome gaminti pietų. Vos baigėme ruošą ir susėdome prie stalo, suskambo racija ir pasigirdo Eugenijaus pranešimas: „reikalinga specialisto konsultacija, atrodo, matau mėlynuodegės patelę“. Mes nuskubėjome į kalno viršų ir uždusę pasiekėme viršūnę. Visai šalia giedojo ir ką tik lizdą palikusius jauniklius maitino mėlynuodegių porelė. Dažniausiai šiuos ypatingo grožio paukštukus pavyksta pamatyti aukštai medžių vainikuose, o štai mes sėdėjome sau ant minkšto samanų kilimo ir be jokio vargo fotografavome krašto įžymybes. Visų nuotaika buvo puiki, o ją dar labiau skaidrino nuostabus gamtovaizdis, plytintis po mūsų kojomis. Į visas puses driekėsi bekraštė miškų skraistė, kurią puošė tai šen, tai ten išsišovę kalnai ir saulėje tviskantys ežerai.
Dieną leidome ieškodami paukščių ir grožėdamiesi apylinkėmis. Vakarėjant vėl sugrįžome prie Valtavaara kalno ir išgirdome besimaitinančių kryžiasnapių balsus. Jų dairydamiesi išbaidėme dar ir jerubės patelę su jaunikliais, o ieškant raibosios pelėdos, kuri prieš metus perėjo netoliese, Vytas aptiko žvyrės lizdą su 6 kiaušiniais.

Dėšimta diena - mažosios startos ir kryžiasnapių paieškos

Ryte aplink sukiojosi trys poros geltonųjų thunbergi porūšio kielių. Nusprendėme dar kartą sugrįžti prie kalno, ant kurio važiuodami į priekį matėme ilgauodegių plėšikų. Jau žinomoje vietoje aptikome porą ilgauodegių plėšikų, netoliese skraidė pentinuotosios startos ir vidutinės kuolingos, matyt, saugodamos nuo plėšikų savo lizdus. Aptikome du mornelius su jaunikliais, bet tundrinės žvyrės šį kartą neradome. Aplinkui pypsėjo dirviniai sėjikai, ant akmenų šokinėjo kūltupiai. Kalno papėdės krūmynuose maitinosi mėlyngurklės, savo keistą giesmę traukė šiauriniai kikiliai, šmirinėjo pieviniai kalviukai ir čimčiakai. Oras buvo puikus ir saulėtas – daugiau kaip 20 laipsnių šilumos.

Važiuodami į pietus sustojome Inari mieste, didelėje suvenyrų parduotuvėje, kur šiaip ne taip pavyko prisijungti prie nemokamo bevielio interneto ir įdėti kelias naujausias nuotraukas.

Kitas sustojimas buvo prie Ivalo (68.6784N, 27.6305E), kur ieškojome mažosios startos. Paties paukščio nepamatėme, bet girdėjome šalia elektros linijos giedantį patiną.

Tą vakarą nakvojome miške, apie 35 km nuo pagrindinio kelio (68.3878N, 26.6781E), prie upelio, kur, anot mūsų kelrodės knygelės, renkasi atsigerti kryžiasnapiai. Vos išlipę iš automobilio, pamatėme eglės viršūnėje besimaitinančius 2 eglinius kryžiasnapius. Prieš miegą vaikščiojant miške, kelią perbėgo rudoji lapė, iškabintuose inkiluose perėjo didžioji zylė ir paprastoji raudonuodegė.

Devinta diena - kelionė į Batsfjordą ir vėl Suomija

Ši diena buvo skirta kelionei į Batsfjordą. Pakeliui sustojome prie medžioklinio sakalo lizdo, bet jis jau kelis metus apleistas ir mums atvažiavus ten sklandė tik tūbuotasis suopis. Važiuojant tolyn 891-uoju keliu ties posūkiu (70.5832N, 29.6593E) virš kelio praskrido sakalas. Iš karto sustojome ir po kelių akimirkų išaiškėjo, kad čia medžioja pora startsakalių. Matyt, netoliese buvo jų lizdas. Pakelės krūmokšniuose maitinosi smilginiai strazdai, šiauriniai kikiliai ir arktiniai čimčiakai. Tai šen, tai ten buvo matyti nenutirpę sniegynai su žiojinčiais 3 m storio sniego tarpekliais. Ties Syltefjord ir Nordfjord miesteliais esančiame fiorde ieškojome ruonių, bet, deja, neradome. Nuo Nordfjord galima pėsčiomis keliauti iki šiaurinių padūkėlių kolonijos, bet mes šios minties atsisakėme, kadangi akmenų keliu tektų 11 km žingsniuoti pėsčiomis, o pusiaukelėje dar perbristi kalnų upę. Mes paėjome fiordo krantu tik kelis kilometrus ir mums pavyko pamatyti skraidančius ir kaip strėlės smingančius į vandenį šiaurinius padūkėlius, o Milda pastebėjo 2 medžiojančius bukauodegius plėšikus.

Batsfjordo uoste matėme taistę ir daugybę kirų, tarp kurių nesėkmingai stengėmės įžiūrėti didįjį poliarinį kirą. Nuo šios vietos mūsų kelias pasisuko atgal ir mes pradėjome žygį link Suomijos, kur blogas oras buvo sutrukdęs apžiūrėti nemažai paukštingų vietų. Nakvynę pasirinkome stovėjimo aikštelėje prie Teno upės, atstojančios natūralią Suomijos ir Norvegijos sieną apie 20 km į vakarus nuo Utsjoki miestelio.

Aštunta diena - Vadsø, Nesseby

Rytas mus pasitiko be lietaus su aplink mūsų automobilį besiganančiomis avimis. Šalia buvo apsistoję paukštininkai iš Šveicarijos, Varangerio pusiasalyje leidę laiką jau nuo gegužės pradžios. Besidalinant įspūdžiais, sužinojome, kad prieš dvi dienas šioje vietoje buvo stebėtas skiauterėtosios gagos patinas, kurio mums taip ir nepavyko pamatyti. Prieš išvykdami pro teleskopą apžvelgę fiordą pastebėjome plaukiojantį geltonsnapį narą. Nieko įdomesnio neradę, nuvažiavome į Vadsø salą, kurios parke perėjo raudonkojai tulikai, jūršarkės ir čimčiakai, ežerėlyje kaip vilkiukai sukosi apie 50 apvaliasnapių plaukikų, o paplūdimyje maitinosi 5 laplandiniai griciukai. Tą vakarą nakvojome šalia Nesseby automobilių stovėjimo aikštelėje prie kelio, tikėdamiesi padaryti laplandinio griciuko nuotraukų.

Septinta diena - Ekkerøy pusiasalis

Ryte visi išėjo pasivaikščioti bei fotografuoti. Smailiauodegiai plėšikai, dirviniai sėjikai bei pentinuotosios startos buvo šalia. Pavažiavę kiek toliau nuo rezervato matėme juodkrūčius bėgikus ir rudagurklius kalviukus. Šalia kažkokio ežeriuko Gediminas rado apvaliasnapį plaukiką išnarintu sparnu – paleidome jį į vandenį.

Pavažiavę dar aptikome sniegstartės lizdą. Oras sušilo iki +20 laipsnių ir buvo tikras malonumas neskubant keliauti po neaprėpiamas ežeriukais, upeliais ir kalvelėmis padabintos tundros platybes. Ta diena turbūt buvo viena iš maloniausių dėl neįtemptų paukščių paieškų. Kažkuriame iš ežerėlių aptikome ledinę antį. Vytas apibėgo aplink, kad paukštis priplauktų arčiau samanose gulinčio ir fotografuojančio Laimio. Po kelių akimirkų Laimis pajuto, kad jį kažkas stebi – pasuko galvą ir pamatė šalimais lizde tupintį rudakaklį narą!

Dar kartą grįžome į Vardø pasipildyti vandens ir parduotuvėse paieškoti šviežių jūros gėrybių, bet radome tik šaldytas ir labai jau brangias. Stabtelėjome iškyšulio gale, su vaizdu į Hornøya salą, pafotografuoti poliarinių žuvėdrų. Netoliese vandenyje ramiausiai sau plūduriavo vienišas storasnapis narūnėlis.

Kitas mūsų tikslas – Ekkerøy pusiasalis, kur ant stačių akmeninių uolų perisi kelių tūkstančių tripirščių kirų kolonija, o akmenuota pakrantė garsėja pasimaitinti susirenkančiais tilvikais. Apžiūrėjome tripirščių kirų koloniją. Mes buvome liudytojais liūdno vaizdo, kai neišsilaikę lizde nuo stačių uolų krito kirų jaunikliai ir apačioje ant akmenų matėsi daug jau nebegyvų kūnelių ar pasmerktų žūti, bet dar vis ropinėjančių kiriukų. Tarp galybės kirų ieškojome alkų ar narūnėlių, tačiau radome tik pavienius paukščius, o ir tuos plaukiojančius vandenyje. Tuo metu vėl pradėjo lyti. Nakvynei pasirinkome vietą prie kranto rytinėje pusėje. Šalia mūsų kemperio maitinosi gausi paprastųjų gagų šeimyna, o aplinkui skraidė triukšmingai savo teritoriją ginančios jūršarkės. Deja, iš tilvikinių ten, neskaitant jūršarkių, buvo tik keli gaidukai, akmenės ir juodkrūčiai bėgikai.

Šešta diena - Hornøya sala

Pasitikrinę orų prognozes, išsiaiškinome, kad geras saulėtas oras laikysis tik šią vieną dieną, todėl nesvarstydami nulėkėme tiesiai į Vardø, iš kur turėjome keltis į Hornøya salą. Vardø pasiekėme tuneliu, kuris eina apie 80 m po vandeniu ir yra 2,9 km ilgio. Atvykome per anksti, daugiau nei valanda iki bilietų kasos atidarymo 8:00 ryte. Nekantraudami susiruošėme visus daiktus, kurių gali prireikti visą dieną būnant saloje. Bilietai už perkėlimą į salą kainavo po 300 Norvegijos kronų vienam asmeniui. Taip pat buvo galimybė už papildomą 300 kronų mokestį likti nakvoti salos švyturyje įrengtame viešbutėlyje. Paskutinis laivas iš salos turistus parplukdo 15:30. Už papildomą mokestį galima susitarti, kad laivas plauktų ir vėliau, bet kadangi tą dieną visoje šalyje buvo švenčiama vidurvasario šventė, mums to padaryti nepavyko. Mūsų komanda 9:00 išplaukė su pirmąja motorine valtimi. Hornøya sala garsi ten perinčiais Šiaurės jūros paukščiais: 2010 m. duomenimis, ten perėjo apie 10 000 porų mormonų ir tiek pat laibasnapių narūnėlių, 9 000 porų tripirščių kirų, 700 porų kuoduotųjų kormoranų, po 500 porų storasnapių narūnėlių ir alkų ir tik iki 50 porų taisčių. Vos atplaukę pamatėme ant akmens bene vienintelę saloje stebėtą taistę. Sala mus pasitiko triukšmingu paukščių klegėjimu: akmeninis skardis visas buvo nusėtas perinčiais tripirščiais kirais, kuoduotaisiais kormoranais, laibasnapiais narūnėliais, alkomis, na ir, žinoma, mormonais. Tarp laibasnapių narūnėlių vis bandėme įžiūrėti ir storasnapį, tačiau iš pradžių tai sekėsi sunkiai. Tik po kelių valandų praleistų saloje Vytas pamatė, kad netyčia vieną nufotografavo skrendantį, po to Laimonui pavyko vieną pamatyti plūduriuojantį vandenyje ir tik prieš palikdami salą stačiose uolose aptikome šimtinę laibasnapių narūnėlių koloniją, tarp kurių buvo ir apie 30 storasnapių. Be to, saloje pamatėme kelis uolinius kalviukus, geltonsnapių čivylių porelę, būrius paprastųjų gagų, sidabrinius ir balnotuosius kirus. Daugelis kormoranų, tripirščių ir balnotųjų kirų buvo jau su jaunikliais. Teko net stebėti, kaip į tripirčių kirų koloniją įsiveržė kranklys ir pagrobė vieną jauniklį. Į salą pamedžioti taip pat atskrenda ir medžioklinis sakalas, bet mums nepavyko jo pamatyti. Vis dėlto pasisekė, kad mūsų buvimo saloje metu joje buvo palyginti mažai kitų turistų (iš viso tik 7). Eugenijaus paruoštą filmuotą kelionės į Hornøya salą medžiagą galima pamatyti svetainėje youtube.com, paieškoje nurodžius „Hornoya Birdpix.lt“.

Visą dieną praleidę saloje, apie 16:00 val. grįžome į Vardø. Nesėkmingai pasiblaškę po degalines, ieškodami, kur pasipildyti vandens atsargas, išvažiavome iš miestelio į šiaurę Fv341 keliu. Maždaug po 7 km sustojome idiliškoje vietoje šalia rezervato, kurio ženklą, beje, pastebėjome tik kitą rytą (70.39743N, 30.961629E). Beveik kiekviename ežeriuke, kurių ten matėsi bent 5, plaukiojo rudakakliai narai. Aplinkui straksėjo pentinuotosios startos ir kūltupiai. Karts nuo karto tylą perskrosdavo ilgesingas juodakaklio naro balsas. Šalimais tekėjo skaidrus upeliukas. Tiesiog ideali vieta nakvynei.

Penkta diena - ilgauodegiai plėšikai, tundrinė žvyrė ir kelionė į Norvegiją

Kėlėmės vėl labai anksti. Pagaliau nelijo ir švietė saulė, kuri net nebuvo nusileidusi. Skubėjome prie lesyklų, kur jau sukiojosi net dvi sibirinės zylės, žaliūkės, šiauriniai kikiliai, didžiosios zylės, pušinės sniegenos, čimčiakai, voverės ir lemingai. Triukšmaudamos praskrido gulbės giesmininkės. Po kelių valandų fotografavimo ir grožėjimosi paukščiais pajudėjome link kalno prie 92-ojo kelio (69.41452N, 25.97919E), kur galima pamatyti ilgauodegių plėšikų. Pakeliui (apie 8 km iki tikslo) sustojome prie metaline tvora nuo kelio atitvertos pelkės, kurioje gausu tilvikų. Tinkamu laiku ten galima rasti plokščiasnapių bėgikų bei oželių nykštukų, bet mes jų nepamatėme. Suradę tvoroje landą apžiūrėjome teritoriją, kurioje ant kupstelių netrūko raudonkojų tulikų ir tamsiųjų tilvikų, o krūmuose giedojo mėlynugurklė ir šmirinėjo čimčiakai.

Atvykę prie kalno visi išsiskirstėme ir pradėjome kopti į aukštumas. Čia gausu dirvinių sėjikų ir pievinių kalviukų, ant akmenų kur ne kur pasirodo kūltupiai. Po pusantros valandos kopimo pagaliau pasiekėme kalno viršūnę, kur susitikome trise: Vytas, Laimis ir Milda. Buvome šiek tiek nusivylę, nes po sunkaus kopimo nepavyko rasti trokštamų paukščių, bet staiga pasirodė uždusęs Danielis – Gediminas kalno papėdėje rado ilgauodegių plėšikų! Paskubomis leisdamiesi visai šalia takelio užtikome dar ir mornelį! Kiek toliau skraidė sniegstartės, bet jų žiūrėti nebuvo kada, nes Mildai, tikrinančiai kiekvieną kauburėlį, šalia vis dar nenutirpusio sniego lopinėlio pavyko pamatyti tundrinę žvyrę (Lagopus mutus)! Šis paukštis taip gerai susilieja su akmenuota žeme, kad praktiškai nepastebimas net per kelis metrus. Po smagios fotosesijos pagaliau pavyko aptikti ilgauodegių plėšikų porą, o visai netoli – dar vieną mornelį. Sutartu laiku visi pilni įspūdžių susirinkome kemperyje.

Toliau judėjome į šiaurę 970-uoju keliu palei kalnų upę ir Norvegijos sieną. Prieš kirsdami sieną Utsjoki miestelyje užsipylėme pigesnio kuro. Prie pat Norvegijos muitinės pamatėme Teno upėje mažoje salelėje besiilsintį šiaurės elnią su didingu ragų vainiku. Muitininkai susidomėjo mūsų kemperiu ir užėjo patikrinti, ar nesivežame kokių nors deklaruotinų daiktų, bet nieko neradę maloniai leido mums nusileisti prie upės pafotografuoti šiaurinio elnio. Prie Tanabru miestelio išleidome anglą Danielį, kuris toliau keliavo autostopu arba pėsčiomis link Batsfjordo, o patys pasukome į kita Varangerio pusiasalio pusę link Vardø (Vardio). Netrukus pasiekėme Nesseby miestelį su paukštininkų gerai žinoma bažnytėle, šalia kurios mažyčiame ežerėlyje visi stebi apvaliasnapius plaukikus. Radome juos ir mes, o tarp paprastųjų gagų su pūkuotukais jaunikliais plaukiojo ir kelios pilkosios žąsys bei urvinės antys; be to, Milda fiorde pamatė nardančių banginių pelekus. Tą vakarą nakvynei pasirinkome stovėjimo aikštelę prie upelio iškart už Vadsø .

Ketvirta diena - lesyklos ir pušinės sniegenos

Deja, rytas geresniu oru nelepino. Atsikėlėme apie 4 ryto, vis dar lijo, bet lesyklos nebuvo tuščios. Kamienu nusileido didysis genys, storu saulėgrąžų lukštų kilimu strikinėjo alksninukas, o eglių šakose vos ne ranka pasiekiama triukšmavo sibirinių kėkštų šeimynėlė. Pasivaikščioję kalno šlaitais ir nieko įdomaus neradę, grįžome prie lesyklų, kur atskrido trys sibiriniai kėkštai pasmaguriauti specialiai jiems išvirto kiaušinio. Kadangi lietingas oras nežadėjo nieko naujo, teko palikti įžymųjį Valtaavaros kalną. Nuvažiavome į Makso rekomenduotą mišką, kur jo iškeltame inkiliuke perisi sibirinių zylių porelė. Tačiau turbūt vėl dėl bjauraus oro išgirdome tik jauniklių cypsėjimą, o tėvai taip ir nepasirodė.

Lietus vis nesiliovė. Patikrinę orų prognozes, pamatėme, kad pragiedrės tik po 2–3 dienų, todėl nusprendėme negaišti laiko ir traukti tolyn į šiaurę, o į Kuusamą sugrįžti keliaujant atgalios. Užvažiavome į kalną prie Saariselkä, kur prieš dvejus metus Vytas buvo radęs mornelį. Tačiau šį kartą kalno viršūnė skendėjo tirštame rūke ir mūsų pastangos rasti paukštį buvo bergždžios.

Nuvažiavome 150 km ir visą kelią nepaliaujamai pliaupė lietus. Ivalo parduotuvėje papildėme maisto atsargas, stabtelėjome prie Ukonjärvi ežero ir vakare pasiekėme pušinėmis sniegenomis garsėjančią pakelės kavinę (69.18113N, 27.21280E). Čia radome gražias lesyklėles, atrodančias kaip miniatiūriniai rąstiniai namukai, o po kelių minučių pasirodė ir pirmieji lankytojai: žaliūkės, šiauriniai kikiliai. Pagaliau pamatėme sibirinę zylę, nusileido pirmoji pušinės sniegenos patelė ir galiausiai prie būrio smaguriautojų prisijungė ir ryškus raudonas pušinės sniegenos patinas. Kavinės stogu, medžių šakomis į lesyklas atliuoksi dvi voverės, žeme laksto miškiniai lemingai (kitose vietose matėme ir norveginius lemingus), na ir žinoma sukasi spiečiai uodų!

Trečia kelionės diena - Oulu, Kuusamo, Valtavaara

Rytas apsiniaukęs, oras sušilo vos iki 15 laipsnių šilumos. Nusprendėme aplankyti tą pačią vietą, kur prieš dvejus metus tuometinis Birdpix.lt ekipažas netoli Oulu fotografavo didžiąsias kuolingas. Atvykę į vietą radome nušienautą žolę ir tik raudonkojų tulikų porelę. Prasidėjęs lietus išvijo mus iš pievos, tad nusprendėme patikrinti vienintelę vietą Suomijoje, kur laimingiesiems pasiseka aptikti perinčių terekijų. Mūsų paieškos rezultatų nedavė, tačiau pamatėme kūltupių, poliarinių bei upinių žuvėdrų, vidutinių dančiasnapių bei kuolingų, o Vytui pavyko pastebėti vienintelę per visą kelionę matytą mažąją žuvėdrą.

Tolesnė mūsų kryptis buvo 20-tuoju keliu link Kuusamo, kur buvome susitarę susitikti su suomiu Maksu, žadėjusiu mums nurodyti lankytinas vietas. Likus apie 10 kilometrų iki tikslo stabtelėjome prie kelio, pamatę ant pušelės viršūnės tupinčią vidutinę kuolingą, ir vyrai šoko gaudyti savo kadro. Tačiau laikas spaudė, vėlavome į susitikimo vietą, ir kuolingas teko palikti viliantis, kad pas jas sugrįšim vėliau.

Su Maksu susitikome Kuusamo miestelyje prie didžiausio prekybos centro. Suomis mus ne tik supažindino su paskutiniais įdomesniais stebėjimais, bet ir paliko vertingą žemėlapį su sužymėtais taškais, kur mes galėtumėme rasti mus dominančių rūšių paukščių.

Pirmoji vieta buvo vos keli kilometrai nuo susitikimo vietos, kur šalia ežero esančiame miškelyje visus takeliu einančius keliautojus pasitikdavo žvyrė! Nuvykome link nurodyto taško ir palikę kemperį atokiau atsargiai slinkome žvalgydamiesi paukščio, vis dar negalėdami patikėti, kad toks paukštis bus taip lengvai pamatomas. Paėjus gal kokius 100 m pasigirdo charakteringas gergždžiantis kvarkimas ir vos keli žingsniai nuo mūsų žolėje tarp pušelių pastebėjome žvyrės patino galvą! Stengdamiesi neišgąsdinti paukščio atsargiai bandėme padaryti nors kelis vertingus kadrus. Tačiau žvyrės patinas, nė kiek nesibaimindamas mūsų, atskrido tiesiog ant keliuko ir pradėjo mus visus „ganyti“. Pralinksmino ne tik paukščio drąsa, kai jis vienas tiesiog puolė visą mūsų būrį, bet ir savotiška giesmė, į kurią įsiklausius atrodė, kad jis žmogaus balsu mums gargaliuoja „parbėga, parbėga, parbėga“. Tokie momentai, kai Eugenijui ir Vytautui teko trauktis nuo paukščio kaip įmanoma toliau, kad jis tilptų į kadrą, kai Gediminas pritūpęs atbulas slinko, bandydamas išvengti atakuojančios žvyrės, ir galop apvirto aukštielninkas, visam laikui išliks mūsų atmintyje.

Į valias atsigrožėję žvyre nuvykome į kitą tašką ieškoti tripirščio genio. Miške teko paklaidžioti, kol pavyko surasti pušį su tripirščio genio uoksu, iš kurio sklido jauniklių cypsėjimas bei kartas nuo karto pasirodydavo smalsaus mažylio galvutė gelsvu pakaušiu. Bet čia sėkmė nusisuko nuo mūsų. Vos tik atvažiavus prasidėjęs silpnas lietutis vis smarkėjo, o mes pasislėpę tarp medžių šakų atkakliai pusantros valandos laukėme pasirodant tėvų. Tačiau suaugę paukščiai taip ir neparskrido. Praradę viltį, sušalę ir nusiminę, visi šlapi grįžome į kemperį. Tripirščio genio jaunikliai buvo jau pakankamai dideli –matyt todėl tėvai sąmoningai jų nemaitino, taip skatindami kuo greičiau palikti uoksą ir žengti pirmą žingsnį į savarankišką gyvenimą.

Grįžome prie Kuusamo ežero, kur buvo iškelti inkilai lututėms. Deja, visi, išskyrus vieną, jau buvo tušti.

Lyjant atvykome į Valtavaara gamtinį rezervatą, kur didžiulio kalno papėdėje prie 8694 kelio (66.20865N, 29.21877E), nuo seno kabo lesyklos, kartkartėmis papildomos čia besilankančių paukščių stebėtojų. Šios lesyklos rytais privilioja sibirinių kėkštų būrelius, sibirines zyles, genius ir kitus įvairius miško paukščius. Senais eglynais apaugę kalnai garsėja čia perinčiomis mėlynuodegėmis, kurios buvo vienas iš mūsų kelionės tikslų. Čia mes ir praleidome naktį tikėdamiesi, kad kitą rytą oras bus geresnis.

Antra kelionės diena - Suomija, kelionė link Oulu

Ryte bandymas patekti į pirmąjį „Tallink“ keltą buvo nesėkmingas – laisvų vietų jau nebuvo. Tačiau pasisekė su kiek vėliau išplaukusiu „Viking Line“, kuris buvo pigesnis – bilietas visiems kainavo tik 194 eurus. Mūsų automobilis į keltą įvažiavo paskutinis ir po kelių minučių, 8:30, išplaukėme link Helsinkio. 11 valandą išriedėjome iš kelto ir vedami navigacijos pajudėjome toliau. Važiuodami 3-iu keliu link Tamperės, pakeliui sustojome poilsio aikštelėje su akmeniniu skardžiu bei jo viršuje pastatytu apžvalgos bokšteliu. Akį patraukė drugeliai, kuriuos Gediminas puolė fotografuoti ir vos neužlipo ant įkaitusių akmenų besišildančių dviejų angių (lot. Vipera berus). Pasiekėme Tamperės oro uostą, kur prie mūsų laikinai prisijungė autostopu keliavęs paukščių stebėtojas iš Anglijos Danielis, kurio kelionės laikas sutapo su mūsų. Mes sutikome jam padėti pavėžėdami arčiau šiaurės.

Tą dieną oras buvo puikus, švietė saulė ir oras įkaito iki +25o C. Nakvynės vietą pasirinkome ABC Tupos paslaugų centro aikštelėje (64.86296,25.52094). Čia ir toliau skliausteliuose nurodytos koordinatės arba nuorodos į google maps, kurios būtų naudingos ateityje keliausiantiems paukštininkams. Dar nespėję išlipti iš kemperio, pamatėme visai šalia virš pievos sklandančią balinę pelėdą. Pasivaikščioję aplinkui pamatėme dar dvi medžiojančias pelėdas, o paskui dar dvi. Labai neįprasta jų sutikti tiek daug vienoje vietoje ir įdomu stebėti, kaip jos vartosi virš kelio, kuriuo ką tik pravažiavo automobilis, arba ramiausiai tupi ant pakelės stulpelio. Deja, fotografams nepavyko priartėti prie paukščių taip arti, kad gautųsi geros nuotraukos.

BIRDPIX.LT kelionė į Suomiją ir Norvegiją

Tai buvo antroji Birdpix.lt narių kelionė į gausybe ežerų ir miškų išdabintą Suomiją ir fiordais išraižytą bei taigos platybėmis garsėjančią Norvegijos šiaurę. Tiesa, šiais metais komanda buvo kita, negu 2009 metais, ir ją sudarė Birdpix siela Eugenijus Kavaliauskas, paukščių oligarchas Vytautas Jusys, meškų ir tundros ekspertas Gediminas Gražulevičius bei mes, šio straipsnio autoriai – aistringi paukščių stebėtojai ir keliautojai Laimonas ir Milda Šniaukštos. Informaciją kelionei rinkome iš internete skelbiamų straipsnių, labai vertinga buvo Dave Gosney knyga „Finding Birds in Lapland“, taip pat daug vertingų duomenų gavome iš suomio Makso Vakialos (Markku Vakiala), su kuriuo susipažinome paukščių stebėtojų ralyje Lietuvoje. Pagrindinis kelionės tikslas buvo Varangerio pusiasalis (Norvegijos šiaurės rytai) ir prie Vardø miestelio prisišliejusi Hornøya sala. Šioje kelionėje taip pat daug laiko skyrėme Kuusamo apylinkėms ir naujų paukščių rūšių, nematytų ankstesnėje kelionėje, paieškai. Keliauti vėl nusprendėme kemperiu, kad sutaupytumėm nakvynei, jos paieškoms bei maistui, kurį gaminomės patys.

Iš Vilniaus dviese išvykome apie pietus, Tauragėje prie ekipažo prisijungė likę bendrakeleiviai – Vytautas, Eugenijus ir Gediminas. Sukrovę daiktus ir atsibučiavę su išlydinčiais, apie 18:00 val. iškeliavome. 22:30 kirtome Latvijos sieną, prasidėjus stipriam lietui matomumas tamsoje buvo prastas, bet mes atkakliai skynėmės kelią. Likus apie 50 km iki Talino nuovargis mus įveikė ir apie 4:00 sustojame trumpam pailsėti bei numigti.